Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčia

Koordinatės: 55°30′50″š. pl. 25°46′37″r. ilg. / 55.513981°š. pl. 25.777022°r. ilg. / 55.513981; 25.777022
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

55°30′50″š. pl. 25°46′37″r. ilg. / 55.513981°š. pl. 25.777022°r. ilg. / 55.513981; 25.777022

Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčia
Vyskupija Panevėžio
Dekanatas Utenos
Savivaldybė Utenos rajonas
Gyvenvietė Spitrėnai
Statybinė medžiaga medis
Pastatyta (įrengta) 1917 m.

Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčia – bažnyčia, stovinti Spitrėnų kaime, 11 km į rytus nuo Utenos, 4,5 km į pietryčius nuo Kauno - Zarasų plento.

Bažnyčia ir jos aplinka sutvarkyta. Bažnyčioje įrengti vitražai (aut. Andrius Cvirka), šventorių puošia stogastulpis kunigų atminimui (aut. Romualdas Šimkūnas), paminklinis akmuo bažnyčios statytojams, dekoratyvinių augalų kolekcija. Bažnyčią administruoja Utenos Kristaus Žengimo Į Dangų parapijos klebonas Algis Neverauskas. Parapijoje veikia Radeikių koplyčia.

Bažnyčios interjeras

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Utenos gyventojai, klebono Pranciškaus Turausko paraginti, dvaro savininkų Jono Balaišos ir Elenos Balaišienės remiami, 1917 m. pastatė dabartinę medinę bažnyčią (studento Pr. Gineičio projektas). 1919 m. į Spitrėnus paskirtas kunigas Petras Margevičius nupirko fisharmoniją, 1921 m. pastatė kleboniją, 1924 m. įrengė altorius (už Antano Jasūdžio pinigus). Vėliau įrengti 6 registrų vargonai, apmūrytas šventorius, bažnyčia apkalta lentomis. Noliškio dvaro savininkas 1927 m. bažnyčiai dovanojo 8 ha žemės. Nuo 1964 m. bažnyčioje klebonu dirbo Julijonas Kuprys, 1974 m. – Vytautas Tvarijonas, nuo 1986-ųjų iki pat mirties (2022-ųjų m.) - Povilas Klezys. [1]

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia pusiau kryžminio plano (20 × 11 m), vienabokštė. Turi 3 altorius. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Jame stovi medinė varpinė, kryžius.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Lankytinos vietos“. utenosseniunija.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-04-06. Nuoroda tikrinta 2016-04-24.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]