Fotografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Large format camera lens.jpg

Fotografija – vaizdų išsaugojimo technologija, naudojant mechaninius, cheminius ar skaitmeninius metodus. Žodis kilęs iš graikų kalbos žodžių φως phos („šviesa“) bei γραφις graphis („teptukas“), kurie kartu reiškia piešimas šviesa. Šis terminas anglų ir vokiečių kalboje pradėtas vartoti 1839 m. vasarį.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Nicéphore Niépce's seniausia pasaulyje fotografija (1826 m., išlaikymas apie 8 val.)

Eksperimentavimo laikotarpis (18201840 m.)

Chalon – sur – Saone mieste J. N. Niepce'as nuo 1813 m. tobulino neseniai išrastą litografijos būdą. Jis tikėjosi sukurti tokį būdą, kad „pieštų“ ne litografinė kreida, o šviesa. Apie 1827 m. jis jau vartojo terminą heliografija (saulės piešinys), taip apibūdindamas raižinių kopijavimą fotografijos priemonėmis. 1829 m. gruodį Niepce'as pradeda bendradarbiauti su L. J. M. Daguerre'u, buvusiu scenografu, kuris 1822 m. išrado dioramą (patobulintą panoraminio vaizdavimo variantą). Daguerre'as atrado, kad nematomus atvaizdus, gautus naudojant sidabro jodidą galima išryškinti veikiant sidabro garais. Fiksuojama panardinus plokšteles į karštą valgomosios druskos vandeninį tirpalą. Pirmoji sėkminga dagerotipija pagaminta 1837 m.

Foksas Talbotas, anglų mokslininkas ir gamtininkas, 1833 m. pradėjo bandymus, siekdamas užfiksuoti atvaizdus ant šviesai jautraus popieriaus. Kaip ryškalą naudojo galio rūgštį. Pagamino negatyvą, kurį, padengęs vašku, padarydavo permatomą, o iš jo gaudavo pozityvinius atspaudus. Talbotas tapo fotografinio spausdinimo pradininku. Būdas, kuriuo gaunami talbotipiniai arba kalotipiniai atvaizdai, tapo viešai žinomas 1839 m. kaip fotogeninis piešimas, o 1841 m. jis užpatentuotas.

Viena ankstyvųjų spalvotųjų fotografijų (1915 m., fot. Sergei Mikhailovich Prokudin-Gorskii.)

Technologija[taisyti | redaguoti kodą]

Fotografuojant šviesa patenka į fotoaparatą pro objektyvo lęšių sistemą. Reguliuojant šių lęšių padėtį keičiasi vaizdas, fokusuojamas fotoaparato langelyje. Populiariausi, kintamo židinio nuotolio objektyvai leidžia ne vien „sufokusuoti“ (padaryti ryškiu) fotografuojamą vaizdą, bet ir jį priartinti (iš tikrųjų tuo metu yra mažinamas nuotraukos apžvalgos kampas, o „priartinamas“ objektas užima vis didesnę dalį nuotraukos ploto). Kol fotoaparato užraktas atidarytas, šviesa patenka ant fotojuostelės ar kitos šviesai jautrios medžiagos ir paveikia šviesai jautrius elementus, taip užfiksuojamas vaizdas. Šis procesas kontroliuojamas dviem pagrindiniais nuotraukos parametrais – išlaikymu bei diafragma.

Išlaikymas paprastai nurodomas sekundėmis arba sekundės dalimis daro didžiausią įtaką į fotoaratą patenkančiam šviesos kiekiui. Galimos išlaikymo reikšmės priklauso nuo paties fotoaparato ir nesikeičia pakeitus objektyvą. Nuo išlaikymo priklauso nuotraukos šviesumas bei judančių objektų ryškumas nuotraukoje. Kuo ilgesnis išlaikymas – tuo šviesesni atrodys fotografuojami objektai (ilgas išlaikymas naudojamas nakties vaizdams ir panašiems), tačiau bus neryškūs arba visiškai susilieję judantys daiktai bei žmonės. Išlaikymas fotografuojant yra derinamas su pasirenkamos fotojuostos jautrumu.

Fotojuostos jautrumas yra svarbiausias fotojuostos parametras. Jį nurodo gamintojas ir priklauso nuo cheminių medžiagų reakcijos į šviesą savybių. Kuo didesnis skaičius, žymintis juostelės jautrumą, tuo mažiau šviesos (trumpesnio išlaikymo, siauresnės diafragmos) jai reikia, norint užfiksuoti tokio pat šviesumo vaizdą.

Diafragma tai pirmiausia objektyvo dalis, sudaranti kintamo diametro skylę šviesai patekti. Ji matuojama vadinamais f-skaičiais, nurodančiais sąlyginį diafragmos diametro bei objektyvo ilgio santykį. Skirtingai nei išlaikymo, galimų difragmos nustatymo variantų skaičius yra ribotas ir priklauso nuo naudojamo objektyvo. Didelis diafragmos f - skaičius reiškia siaurą skylę šviesai patekti fotografuojant – nuo to nuotrauka bus tamsesnė (nekeičiant išlaikymo), tačiau net ir skirtingu atstumu nuo fotoaparato esantys objektai atrodys ganėtinai ryškūs. Tuo tarpu mažas f - skaičius, reiškiantis plačiai pravertą diagramą šviesai praleis į nuotrauką daugiau šviesos, tačiau išryškins tik fokusuojamą bei tokiu pačiu atstumu esančius objektus – visa kita bus pastebimai neryšku.

Vėliau fotojuosta yra paveikiama cheminėmis priemonėmis (ryškinama) ir vaizdas užfiksuojamas sukuriant pozityvą arba negatyvą. Po to šviesa, projektuojama per negatyvą (pozityvą) ant šviesai jautraus popieriaus, sukuria spalvotą ar nespalvotą juodai baltą vaizdą – nuotrauką (fotografiją).

Skaitmeninė fotografija[taisyti | redaguoti kodą]

Skaitmeninė fotografija skiriasi nuo tradicinės (juostinės) tuo, kad šviesa patenka ne į juostą, o į šviesos jutiklių matricą, t. y. šviesos gavėją, tuomet vaizdas apdorojamas ir išsaugomas atminties kortelėje skaitmeniniu formatu, bitais.

Atsiradus skaitmeninei fotografijai prie dviejų pagrindinių fotografijos parametrų – diafragmos bei išlaikymo – prisidėjo ir baltos spalvos balansas, anksčiau priklausęs tik nuo cheminių foto juostos ar plokštelės savybių. Jei nenaudojamas automatinis režimas, fotografas, dirbantis su skaitmenine technika, turi pats pasirinkti ir nurodyti aparatui aplinkos apšvietimo kilmę (dienos šviesa / blykstė / paprasta elektros lemputė ir pan.), arba nurodyti fotografuojamo paviršiaus vietą, kuri nuotraukoje bus balta. Tuomet šviesos jutiklių matrica atitinkamai priderinama visoms kitoms spektro spalvoms, kad spalvų gama nuotraukoje maksimaliai atitiktų įprastą žmogaus akims.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Fotografija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka