Mosėdis
| Mosėdis | ||
|---|---|---|
| ||
  Mosėdis |
||
| 56°09′58″š. pl. 21°34′41″r. ilg. / 56.166°š. pl. 21.578°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Klaipėdos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Skuodo rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Mosėdžio seniūnija | |
| Gyventojų | 916 | |
 Vikiteka |
Mosėdis | |
| Istoriniai pavadinimai | rus. Масяды[2] | |
Mosėdis – miestelis Skuodo rajono savivaldybėje, prie Bartuvos upės, 11 km į pietus nuo Skuodo ir 11 km į šiaurę nuo Salantų. Šalia kelio 169 Skuodas–Plungė . Salantų regioniniame parke. Seniūnijos centras, 4 seniūnaitijos (Kęstučio, Liepų, Muziejaus, Šilalės). Stovi Mosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (pastatyta 1783 m.; su šventoriaus vartais), veikia Mosėdžio gimnazija, paštas (LT-98026), pirminės sveikatos priežiūros centras, vaistinė, lopšelis-darželis, vaikų globos namai, kultūros centras, biblioteka. Mosėdžio vandens malūne prie Bartuvos užtvankos veikia Respublikinis V. Into vardo akmenų muziejus. Miestelio pietinėje dalyje stūkso Mosėdžio piliakalnis, aptikti Mosėdžio pilkapiai.
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vietovardis kildinamas iš ankstesnės formos Maisėdis ar Moj(a)sėdis, kurių pirmasis kamienas neaiškus, o antrasis sudarytas iš liet. sėdė́ti 'būti kur nors, kur nors laikytis, gyventi'.[3]
Liaudies etimologija mena ne vieną istoriją, kuri aiškina miestelio vardą:[4]
- Mosėdžio apylinkėse daug įvairios formos ir spalvos akmenų bei riedulių. Pagonybės laikais žmonės manę, kad tie akmenys – tai suakmenėję žmonės ir juos vadino „mokais“ (mokytojais). Neva tie žili apsamanoję mokai sėdį grupėmis ir moką gyvuosius. Taigi, Mosėdis aiškinamas kaip mokų sėdėjimo vieta.
- Dabartinės gimnazijos vietoje medžiotojas iškirtęs mišką ir įkūręs savo sodybą. Per jo medžiokles čia susirinkdavę daug medžiotojų, kurie čia dalijęsi savo laimikiu, žvėrių kailiais. Vasarą papjovus žvėris čia suskrisdavę daug įkyrių musių ir pagal tai buvusi pavadinta vietovė (musės ėda).
- Kadaise čia gyvenęs labai svetingas žemaitis, kuris per mišką keliaujančius žmones maloniai sutikdavęs ir kviesdavęs pailsėti savo viensėdyje. Pagal šį pasakojimą, miestelis pavadintas nuo žodžių moja iš viensėdžio.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmąkart minimas 1253 m. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo dalybų akte, čia stovėjo Mosėdžio pilis. V–XVI a. apylinkės buvo gyvenamos kuršių. Kuriantis Lietuvos valstybei buvo kuršių Ceklio žemėje. Vėliau po Skuodo ir Durbės mūšių Ceklis liko žemaičių įtakoje, o vietiniai gyventojai kuršiai laikui bėgant sužemaitėjo. Po Žemaitijos krikšto, 1417 m. įkūrus Medininkų vyskupiją, Mosėdis 1421–1842 m. priklausė Žemaičių vyskupams. Nuo XVI a. buvo Mosėdžio dvaras ir Mosėdžio valsčius – vyskupo valdos administracinis vienetas. 1544 m. minimas miestelis, 1554 m. pastatyta pirmoji medinė Mosėdžio bažnyčia,[5] 1783 m. pastatyta mūrinė, 1560 m. įkurta parapija.
Per 1655–1660 m. Šiaurės karą miestas ir apylinkės labai nukentėjo nuo Švedijos kariuomenės. 1702 m. Mosėdis gavo savaitinio turgaus privilegiją. XIX a. buvo Telšių apskrities miestelis, valsčiaus centras.[6][7] Per lietuvių spaudos draudimą Mosėdžio apylinkių gyventojai kolektyviniu prašymu reikalavo jį panaikinti. 1905 m. gruodžio mėn. gyventojai pašalino rusišką valsčiaus administraciją. 1907 m. ir 1962 m. Mosėdis degė.
1908 m. surengtas pirmasis lietuviškas vakaras, 1910–1914 m. veikė „Blaivybės“ draugijos skyrius. XX a. trečiame dešimtmetyje veikė „Blaivybės“ ir Krikščioniškojo mokslo draugijos. 1937 m. įkurta biblioteka. Per II pasaulinį karą 1941 m. liepos-rugpjūčio mėn. nacių okupacinės valdžios įsakymu Mosėdžio žydai nužudyti Skuode ir Kretingoje. Po karo Mosėdžio apylinkėse veikė Kardo rinktinės lietuvių partizanai. 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. sovietinė valdžia ištrėmė 15 Mosėdžio gyventojų.
1950–1992 m. buvo Tarybų Lietuvos 40-mečio kolūkio centrinė gyvenvietė.[8] Šis kolūkis gavo LTSR Gintaro prizą už aplinkos tvarkymo priežiūrą.
2002 m. patvirtintas Mosėdžio herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| XVI a. | Mosėdžio valsčiaus centras | ? |
| 1861–1915 m. | Telšių apskritis | |
| 1919–1950 m. | Kretingos apskritis | |
| 1950–1995 m. | Mosėdžio apylinkės centras | Skuodo rajonas |
| 1995– | Mosėdžio seniūnijos centras | Skuodo rajono savivaldybė |
Kultūros paveldas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Mosėdžio pilkapiai (V–I a. pr. m. e.);
- Piliakalnis (I tūkstantmetis–XIII a.);
- Mosėdžio (Šerkšnių) akmuo su dubeniu;
- Mosėdžio (Igarių) akmuo su dubeniu;
- Mosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (pradėta statyti 1783 m., baigta 1844 m.). Bažnyčia yra vėlyvojo baroko stiliaus, turi klasicizmo bruožų; kryžminio plano, dvibokštė; mūriniai bokštai pristatyti 1844 m.;
- Bažnyčios paveikslai: „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų“ (XIX a. pr., „Arkangelas Mykolas“, „Angelo pasveikinimas“ (abu su aptaisais, XIX a.), medinė skulptūra „Kristus prie stulpo“ (XIX a.), 2 žalvariniai varpai;
- Akmens mūro šventoriaus tvora su barokiniais vartais (1783 m.) ir raudonų plytų mūro 19 Kryžiaus kelio stočių koplytėlių (1901 m.);
- Vandens malūnas (1792 m.);
- Mosėdžio kapinių koplyčia (1845 m.);
- Klebonijos pastatas (XIX a. vidurys; jame 1895–1898 m. gyveno Mosėdyje vikariavęs Juozas Tumas-Vaižgantas.[9]
- Paminklas Kardo rinktinės partizanams (1991 m.);
- Paminklas žydų bendruomenei (2016 m.);
- Monumentalus kryžius stalinizmo aukų atminimui (XX a. pab.).
Švietimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1626 m. įsteigta, 1804 m. atkurta parapinė mokykla. 1867 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla, kurioje visi dalykai dėstyti rusų kalba. 1919 m. pradėjo veikti lietuviška mokykla, kurioje dėstyta gimtoji kalba, aritmetika, geografija, dainavimas, vėliau ir istorija, dailyraštis, darbeliai, piešimas, tikyba. Mokykloje mokėsi 140 mokinių, daugiausia berniukų.
1933 m. vasaros atostogų metu medinis mokyklos pastatas sudegė ir naujieji mokslo metai prasidėjo privačiose patalpose: Butkaus name Gėlių gatvėje, Skersio name Skuodo gatvėje ir Joselio name Vytauto gatvėje. 1935 m. užbaigta naujos mokyklos statyba. Jos fundatoriumi buvo arkivyskupas Pranciškus Karevičius. 1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai pradinės mokyklos patalpose įsikūrė karinis dalinys, o mokykla parsikėlė į buvusias klebonijos patalpas. Mokykloje buvo 6 skyriai, dirbo 6 mokytojai.
1945 m. Mosėdyje pradėjo darbą per karą netekusi savo pastato Skuodo vidurinė mokykla, ji įsikūrė Naujukų kaime, Zūbienės Skaros namuose. Iš Mosėdžio pradinės mokyklos patalpų iškėlus karo lauko ligoninę, čia iš Naujukų kaimo persikėlė Skuodo vidurinė mokykla. Mosėdžio pradinės mokyklos mokiniai mokėsi šalia esančiame valsčiaus pastate ir buvusioje klebonijoje. Tose patalpose po gaisro, sunaikinusio pradinės mokyklos pastatą, prisiglaudė ir Skuodo vidurinė mokykla. 1948 m. Skuodo vidurinei mokyklai išsikėlus į Skuodą, Mosėdyje liko ne tik pradinės, bet ir 1-4 vidurinės mokyklos klasės. 1947–1954 m. septynmetė, 1954–2006 m. vidurinė mokykla, nuo 2006 m. gimnazija.
Akmenų muziejus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mosėdis žymus savo akmenų muziejumi, kuris garsus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. 1957 m. jį kaip akmenų kolekciją pradėjo kurti gydytojas Vaclovas Intas (1925–2007). 1979 m. oficialiai atidarytame Unikalių akmenų muziejuje buvo apie 5000 riedulių, suvežtų iš įvairių Lietuvos vietovių. Šiandien sename vandens malūne veikia ekspozicija, pasakojanti apie ledynmečius, riedulių kelionę į Lietuvą. Muziejus yra didelis turistų (tiek lietuvių, tiek ir užsieniečių) traukos centras Žemaitijoje.
Iki 2006 m. tai buvo Respublikinis unikalių akmenų muziejus. Muziejaus projektą kūrė architektai A. ir R. Kiškiai bei geologas Algirdas Gaigalas. Senajame malūne įkurta istorinė ekspozicija, lauke galima pamatyti visas Lietuvoje aptinkamas uolienų atmainas, rieduliai išdėstyti pagal kilmę, grupelėmis sudaro natūralaus riedulyno vaizdą.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1638 m. buvo 39, 1662 m. – 25, 1713 m. – 15, 1733 m. – 18, 1778 m. – 32, 1804 m. – 29 dūmai.
 | |||||||||
| 1841 m. | 1867 m.*[2] | 1897 m.sur. | 1902 m.[10] | 1923 m.sur.[11] | 1959 m.sur.[12] | 1970 m.sur.[13] | 1979 m.sur.[14] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 709 | 263 | 904 | 680 | 685 | 655 | 646 | 1 139 | ||
| 1980 m.[15] | 1986 m.[16] | 1989 m.sur.[17] | 2001 m.sur.[18] | 2011 m.sur.[19] | 2021 m.sur.[20] | - | - | ||
| 1 120 | 1 303 | 1 406 | 1 379 | 1 141 | 916 | - | - | ||
| |||||||||
| |||||||||
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Birutė Rokaitė-Vanagienė (1934–2011), kalbininkė.
- Romualdas Granauskas (1939–2014), rašytojas
- Stasė Lygutaitė-Bucevičienė (1936–), poetė
- Edvardas Rudys (1936–2015), ekonomistas, rašytojas
- Ričardas Pakalniškis (1935–1994), literatūros kritikas
- Vaclovas Intas (1925–2007), Mosėdžio akmenų muziejaus įkūrėjas
- Alma Skruibytė-Granauskienė (1937–1999), dailininkė, žurnalistė, redaktorė
- Petras Vaškys-tėvas, (1873–1952), knygnešys
- Petras Vaškys (1921–2001), skulptorius, keramikas, profesorius
- Liudvikas Gadeikis (1954–), rašytojas
- Rimantas Eidiejus, skulptorius
- Adomas Galdikas (1893–1969), menininkas
- Stasys Puškorius (1935–), karinis veikėjas
- Vladas Puškorius, soc. m. dr., ekonomistas
- Stasys Jonkus, jūros laivų kapitonas
- Lidija Šimkutė (1942–), poetė
- Ambraziejus Jankus (1919–), literatas, visuomenės veikėjas
- Dalia Teišerskytė (1944–), LR seimo narė, rašytoja, poetė
- Vytautas Brencius (1945–2010), poetas
- Doloresa Kazragytė (1942–), aktorė, rašytoja
- Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933), rašytojas ir kunigas, dirbęs Mosėdyje. Išliko namas, kuriame jis gyveno.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ 2,0 2,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 187 psl.
- ↑ Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/
- ↑ Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 43–44
- ↑ Samogit.lt Archyvuota kopija 2017-11-10 iš Wayback Machine projekto. Mosėdis
- ↑ Masiady. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VI (Malczyce — Netreba). Warszawa, 1885, 162 psl. (lenk.)
- ↑ Masiady. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 307 psl. (lenk.)
- ↑ Mosėdis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 506 psl.
- ↑ Jurgita Rimkevičienė. Mosėdis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 506 psl.
- ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Mosėdis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 636 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Mosėdis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 12 psl.
- ↑ Algimantas Miškinis ir kt. Mosėdis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 147
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Mosėdis. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 305 psl.
- Trumpai apie miestelį Archyvuota kopija 2006-02-20 iš Wayback Machine projekto.
- Mosėdis: įvykiai, datos, žmonės, žymiausi kultūros paveldo objektai Archyvuota kopija 2006-05-03 iš Wayback Machine projekto.
- Mosėdžio akmenų muziejus Archyvuota kopija 2006-06-27 iš Wayback Machine projekto.
| ||||||||||||||
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
SKUODAS – 12 km Krakės – 3 km |
| |||||||||
| DAUKŠIAI – 6 km LENKIMAI – 17 km |
|
Žebrokai – 5 km Šatės – 13 km | |||||||||
| Šaukliai – 4 km SALANTAI – 13 km |
|||||||||||
