Žemaitijos seniūnija
| Žemaitijos seniūnija | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
| |||||||
 | |||||||
| Valstybė |  Abiejų Tautų Respublika
| ||||||
| Provincija |  LDK
| ||||||
| Administracinis centras | Kražiai, Kėdainiai, Raseiniai | ||||||
| Pavietai | 29 | ||||||
| Seniūnas | Žemaičių seniūnas | ||||||
| Plotas | 23 300 km² | ||||||
.svg){kind=small}
Žemaitijos seniūnija (lot. Capitaneatus Samogitiae) – LDK administracinis vienetas nuo 1409 ar 1411 m. iki 1795 m. Apėmė LDK (ir etninės Lietuvos) šiaurės vakarų dalį; nuo XVI a. 7-ojo dešimtmečio seniūnijos juridinis statusas iš esmės nesiskyrė nuo LDK vaivadijų juridinio statuso. Herbas – juoda meška raudoname lauke. Nuo 1575 m. vadinosi Žemaitijos kunigaikštyste.[1]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Žemaitija.
_within_Lithuania_in_the_17th_century.png)
Maždaug iki XIV a. 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečių sandūros būsimos Žemaičių seniūnijos teritorija (istorinės Žemaitijos dalis į vakarus nuo Nevėžio, įskaitant dab. Užnemunės šiaurės vakarų kampą; plotas ~23 tūkst. km²) priklausė Žemaičių kunigaikštystei, vėliau – Trakų kunigaikštystei; 1259–1260, 1398–1401 ir 1404–1409 m. tą pačią teritoriją bent oficialiai valdė Vokiečių ordinas.
Krikštijant Žemaitiją, nė vienas dvasininkas, atvykęs į Žemaitiją kartu su karaliumi Jogaila, negalėjo susikalbėti su žemaičiais, todėl pats karalius Jogaila mokė žemaičius apie katalikybę, taigi jis gebėjo bendrauti žemaičių tarme.[2]
Žemaičių seniūnija (XV–XVII a. šaltiniuose ji minima ir kaip „Žemaičių žemė“) buvo sudaryta 1409 ar 1411 m., žemaičių sukilėliams atkovojus iš kryžiuočių pastariesiems Vytauto 1404 m. Racionžo sutartimi užrašytą istorinės Žemaitijos dalį. Seniūnijos siena su Prūsija nustatyta 1422 m., sudarant Melno taiką, o siena su Livonija – 1426, 1473, 1529 ir 1541 m.
1441 m. Ldk Kazimieras Jogailaitis ėmė tituluotis ir Žemaičių kunigaikščiu, – todėl nuo to laiko iki 1795 m. Žemaičių seniūnija dažniau vadinta „Žemaičių kunigaikštyste“.
Po ATR III padalijimo (1795 m.) didžioji Žemaičių seniūnijos dalis atiteko Rusijai, o kairiajame Nemuno krante buvęs seniūnijos pietryčių kampas – Prūsijai.
Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žemaitijoje apskritimis (traktais) nuo XVII a. vadinti buvę valsčiai, kurių XVIII a. pabaigoje buvo 28. Seniūnijos bajorai į seimelį rinkdavosi Raseiniuose, joje buvo vėliavininkas ir iždininkas, vaivadijos ir apskričių pareigūnai.[3]
Dar iki XVI a. vidurio nusistovėjo seniūnijos skirstymas į 27 tijūnų administruojamus valsčius, kurie nuo XVII a. buvo vadinami „pavietais“[4] (apskritis; kartais vienas tijūnas administruodavo kelis Žemaičių seniūnijos valsčius). XV–XVI a. buvo šie valsčiai: [5]
Seniūno administruojami:
- Karklėnų valsčius
- Kražių valsčius
- Medingėnų valsčius
- Patumšių valsčius
- Pavandenės valsčius
- Platelių valsčius
- Raseinių valsčius
- Tendžiogalos valsčius
- Viduklės valsčius
- Žarėnų valsčius
Didžiojo kunigaikščio žinioje nuo XV a. pradžios:
Didžiojo kunigaikščio žinion perėję 1527 m.:
- Ariogalos valsčius
- Beržėnų valsčius
- Biržuvėnų valsčius
- Didžiųjų Dirvėnų valsčius
- Gandingos valsčius
- Karšuvos valsčius
- Mažųjų Dirvėnų valsčius
- Pajūrio valsčius
- Palangos valsčius
- Rietavo valsčius
- Telšių valsčius
- Tverų valsčius
- Užvenčio valsčius
- Viešvėnų valsčius
Dar minimas Šiauduvos valsčius. Į seniūniją įėjo Jurbarko apylinkės ir Ldk Skirsnemunės dvaras bei Užnemunės apylinkės, priklausančios Vilkijos ir Veliuonos valsčiams.
Iš XV–XVI a. šaltinių žinomi Žemaičių seniūnijos Jurbarko, Kaltinėnų, Kelmės, Pašilės, Skirsnemunės ir Žąsyčių valsčiai buvo panaikinti 1537 ar 1538 m.
Iki 1764 m., t. y. iki Telšių reparticijos (amžininkų vadinta ir „Telšių pavietu“) sudarymo seniūnija skirstyta tik į labai nevienodo dydžio valsčius (dalis tų valsčių dar skirstyti į vad. traktus), o nuo 1764 m. – taip pat į 2 (Raseinių ir Telšių) reparticijas (1775 m. Telšių reparticijos centras perkeltas į Šiaulius). 1791–1795 m. Žemaičių seniūniją sudarė jau 3 (Raseinių, Šiaulių ir Telšių) reparticijos (žemės) ir 29 valsčiai.
1667 m. Žemaičių seniūnijoje buvo 3978 bajorų dūmai (plačiau žr. Žemaitijos bajorai 1667 m.).
1790 m. seniūnijoje gyveno per 327 tūkst. žmonių, seniūnijos teritorijoje tada buvo 120 miestų ir miestelių.
Valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Institucijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iki XVI a. 7-ojo dešimtmečio seniūnijos administraciją sudarė Žemaičių seniūnas, Žemaičių kaštelionas, Žemaičių maršalka, Žemaičių karuža, Žemaičių kunigaikštystės pilies teismo teisėjas ir to paties teismo raštininkas; valdant Žygimantui Augustui greta šių pareigybių dar įvestos Žemaičių pakamarės ir Žemaičių kunigaikštystės žemės teismo teisėjo, pateisėjo bei raštininko institucijos.
ATR Senate Žemaičių seniūnijai dar atstovavo Žemaičių vyskupas. Žemaičių krašto seimelis į ATR Seimą deleguodavo tris, o į Lietuvos Tribunolą – keturis (du į rusėniškąją ir du į lietuviškąją sesiją) seniūnijos atstovus. Į ATR Seimą deleguoti seniūnijos atstovai nuo kitų LDK sričių atstovų skyrėsi raudonais kontušais su žydrais apvadais.
Seniūnas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Žemaičių seniūnas.
Pirmieji žinomi Žemaičių seniūnai (Rumbaudas Valimantaitis ir kt.) buvo paskirti vien LDK nuožiūra, tačiau po 1440–1441 m. žiemos įvykių (Žemaičių seniūnijos bajorų maišto prieš LDK centrinę valdžią) Žemaičių seniūną, savo pareigas paprastai eidavusį iki gyvos galvos, Ldk skirdavo tik iš seniūnijos seimelio pasiūlytų kandidatų.
Žemaičių seniūnas, kuris turimais įgaliojimais prilygo LDK vaivadoms, buvo aukščiausias valstybinės valdžios pareigūnas Žemaičių seniūnijoje, šios seniūnijos bajorų vadas ir seniūnijos bajorų pašauktinės kariuomenės vadas, taip pat LDK Ponų tarybos narys, o nuo 1569 m. – ATR Senato nuolatinis narys. Jo kompetencijai buvo priskirti Žemaičių seniūnijos administracijos, teismo ir karo reikalai. Be to, jis rūpinosi seniūnijos miestų bei miestelių saugumu, jų vidaus tvarka, kontroliavo juose prekių kainas, matus ir saikus. Žemaičių seniūno jurisdikcijai priklausė ir seniūnijos miestų bei miestelių žydų bendruomenės.[6]
Centras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Svarbiausias seniūnijos administracinis centras (Žemaičių seniūnų rezidavimo vieta) iš pradžių buvo Kražiai, nuo 1535 m. iki XVI a. pab. − Kėdainiai, nuo XVII a. pr. − Raseiniai.
Seniūnijos seimelis rinkdavosi Kražiuose, Vilkijoje arba Kėdainiuose, nuo XVI a. 8-ojo dešimtmečio – dažniausiai Raseiniuose. Nuo 1764 ir 1791 m. teisę rinktis į savo seimelius taip pat turėjo Raseinių, Telšių ir Šiaulių reparticijų (likusios LDK dalies pavietams prilygusių teisminių bei bajorų savivaldos teritorijų; nuo 1793 m. vadintos „žemėmis“) bajorai.
Miestai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XV a. pabaigoje – XVIII a. Magdeburgo miesto teises turėjo šios Žemaičių seniūnijos gyvenvietės:[7]
- Akmenė
- Ariogala
- Baisogala
- Gargždai
- Joniškis
- Josvainiai
- Jurbarkas
- Kėdainiai
- Kretinga
- Kvėdarna
- Palanga
- Plateliai
- Plungė
- Raseiniai
- Rietavas
- Skirsnemunė
- Skuodas
- Sudargas
- Šakyna
- Šiauliai
- Šventoji
- Telšiai
- Tryškiai
- Vainutas
- Varniai
- Veiviržėnai
- Veliuona
- Viekšniai
- Vilkija
- Virbalis
- Vladislavovas
- Žemaičių Naumiestis
- Žagarė
- Žvingiai
Žemėlapiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1735 m. žemėlapis Archyvuota kopija 2009-08-17 iš Wayback Machine projekto.
- XVIII a. pabaigos žemėlapis Archyvuota kopija 2010-05-20 iš Wayback Machine projekto.
-
Žemaičių seniūnija ATR -
1552 m. Johanneso Honteruso žemėlapyje pavaizduota Žemaitija -
1753 m. Leonhard Euler ir Johann Christoph Rhode žemėlapyje pavaizduota Žemaitija, kuriame ji yra pavadinta kaip Hertzogthum Samaiten
,_1753.jpg)
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Žemaičių Bajorų Draugijos istorija. 2020-12-14, Zbd.lt (tikrinta 2022-09-04).
- ↑ Baronas, Darius. Žemaičių krikštas: tyrimai ir refleksija. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija. 33–34 p. ISBN 978-9986-592-71-6.
- ↑ Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 20 psl.
- ↑ Žemaičių seniūnija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
- ↑ Žemaitijos seniūnija. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 485 psl.
- ↑ Žemaičių seniūnija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
- ↑ Žemaičių seniūnija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
| ||||||||||
| ||||||||||||||||||||||
