Pagramantis

Koordinatės

55°21′50″N 22°13′52″E / 55.364°N 22.231°EKoordinatės: 55°21′50″N 22°13′52″E / 55.364°N 22.231°E

Apskritis

Tauragės apskritis

Savivaldybė

Tauragės rajono savivaldybė

Seniūnija

Mažonų seniūnija

Gyventojų skaičius

569 ^{(2001 m.)}

Vikiteka:

PagramantisVikiteka

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė)^[1]
Vardininkas:	Pãgramantis
Kilmininkas:	Pãgramančio
Naudininkas:	Pãgramančiui
Galininkas:	Pãgramantį
Įnagininkas:	Pãgramančiu
Vietininkas:	Pãgramantyje

Pagramantis – vienintelis miestelis Mažonų seniūnijoje, Tauragės rajone, krašto kelio 164 Mažeikiai–Plungė–Tauragė atkarpos Tauragė–Šilalė pusiaukelėje, Pagramančio regioniniame parke. Seniūnaitijos centras.

Stovi medinė Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia (nuo 1774 m.; su XIX a. varpine), yra Pagramančio pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-73021). Miesteliu prateka Akmena. Kultūros paminklas – Pagramančio piliakalnis su senovės gyvenviete prie Akmenos ir Gramančios upių santakos, taip pat stūkso Naujininkų piliakalnis. Miestelis išsidėstęs Pagramančio miškų masyve.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Minimas nuo XVI a., nors šiose vietose gyventa ir anksčiau, dar I tūkstantmetyje (tai byloja Pagramančio piliakalnis). Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės laikais Pagramantyje buvo dvaro centras. Dvaro šeimininkas – Jonas Domininkas Lopacinskis, Žemaičių vyskupas, 1744 m. pastatė medinę bažnyčią ir pavedė Šilalės klebono žiniai. 1780 m. gyventojai kreipėsi į Žemaičių vyskupą Joną Giedraitį prašydami jų filiją perkelti į parapiją.

Pirmuoju klebonu ir parapijos įkūrėju laikomas kunigas Radvilavičius. Jis rado pirmtako Arevičiaus pradėtą bylą dėl bažnytinės žemės ribų, bei apgriuvusią bažnyčią. Parapijai priklausė 2 valakai ir 6 margai žemės su 6 baudžiauninkais. Naujasis klebonas, padedamas parapijiečių, pastatė špitolę (prieglaudą našlaičiams, ligoniams, luošiems, akliems ir karšinčiams). Po to Pagramantyje buvo pastatytas kitas didelis 6 kambarių namas ir paskirtas parapijos mokyklai.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais, nuo 1841 m., veikė parapijinė mokykla, kurią 1853 lankė 10 mokinių. 1914–1951 m. – pradinė mokykla, vėliau nepilna vidurinė. 1919 m. čia mokytojavo Serbenta, jo iniciatyva netoli Pagramančio įkurtos laisvamanių kapinės.

Sovietmečiu kaime buvo S. Kirovo kolūkio centras.

2010 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K-548 patvirtino Pagramančio herbą.

Dabar Pagramantyje yra veikiančios kapinės, įkurtos XIX a. pabaigoje.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1947–1950 m.	Pagramančio valsčiaus centras
sovietmetis	Pagramančio apylinkės centras
1988–1995 m.	Mažonų apylinkė
nuo 1995 m.	Mažonų seniūnija

Miestelio panorama nuo piliakalnio

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestelio pavadinimas kilęs nuo šalia pratekančio Gramančios upelio vardo.

Šnekta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagramančio šnekta priklauso pietų žemaičiams raseiniškiams. Ją išsamiai aprašė Petras Jonikas knygoje „Pagramančio tarmė“, išleistoje 1939 m.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demografinė raida tarp 1959 m. ir 2001 m.

1959 m.^sur.^[2]

1980 m.^[3]

1986 m.^[4]

2001 m.^sur.

105

450

531

569

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juozas Mažeika (1907–1976), vienas žymiausių Lietuvos operos solistų, gimė Pagramantyje.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagramančio kultūros namai
Lietuvos tūkstantmečio parkas prie Pagramančio
Pagramančio atodanga
Pagramančio bažnyčios pastatų ansamblis
Pagramančio piliakalnis
Tiltas per Akmeną Pagramantyje
Naujininkų piliakalnis Naujininkų gatvėje
Pagramančio miestelis ir piliakalnis

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
↑ Pagramantis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 734 psl.
↑ Pagramantis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 402 psl.
↑ Pagramantis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 265 psl.