Karklė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Apie kaimą buvusioje Šilutės apskrityje žr. Mysovka (Karklė).
Portal.svg
Karklė
Karkles-kapines.jpg
Karklės kapinės

Karklė
Koordinatės 55°48′40″N 21°04′19″E / 55.811°N 21.072°E / 55.811; 21.072 (Karklė)Koordinatės: 55°48′40″N 21°04′19″E / 55.811°N 21.072°E / 55.811; 21.072 (Karklė)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Klaipėdos rajono savivaldybė
Seniūnija Kretingalės seniūnija
Gyventojų skaičius 255 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka: KarklėVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Kar̃klė
Kilmininkas: Kar̃klės
Naudininkas: Kar̃klei
Galininkas: Kar̃klę
Įnagininkas: Karklè
Vietininkas: Kar̃klėje
  • vok. Karkelbeck, Karkelbeek

Karklė – etnografinis kaimas Klaipėdos rajone, Pajūrio regioniniame parke, 5 km į šiaurę nuo Girulių, prie Baltijos jūros. Etnokultūrinis draustinis. Seniūnaitijos centras.

Yra etnokultūrinis parkas, informacinė ekspozicija apie gintaro istoriją, vaikų poilsiavietė, paplūdimiai, išlikusios senos sodybos, kuršių kapinės. Kaimo pietvakariuose yra unikali molinga jūros pakrantės atodanga, garsusis Olando kepurės skardis (24 m virš jūros). Yra turizmo centras „Žiogelis“.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karklė minima nuo 1253 metų. XV a. siekiant užtikrinti pajūrio kelio, einančio iš Karaliaučiaus pro Klaipėdą link Rygos, normalų veikimą ir apsaugą, pakelėje buvo pradėtos kurti karčiamos, neretai tapdavusios prekybos centrais. XVI a. minima Karklės karčiama, Karklė buvo viena didžiausių gyvenviečių krašte.

XIX a. viduryje prijungus atskirus vienkiemius ir žemės sklypus susiformavo Karklininkų kaimas, kuris prasidėjo nuo Girulių ir Olando kepurės ir tęsėsi iki Nemirsetos (iš viso apie 9 km). Tai buvo pats ilgiausias kaimas Klaipėdos krašte. Sodybos buvo išsidėstę išilgai jūros kranto, kad kiekvienas kiemas turėtų atskirą priėjimą prie jūros.

Nuo 1778 m. kaime veikė pradinė mokykla, XX a. pradžioje Karklėje jau buvo 3 pradinės mokyklos, 2 karčemos-viešbučiai, 1910 m. pastatyta Karklininkų evangelikų liuteronų bažnyčia. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kaimo viduryje pastatyta gelbėjimo stotis. Karklei suteiktas kurorto statusas. 1926 m. kaimas užėmė 1296 ha.

1954 m. kaimo dalis į šiaurę nuo Rikinės upelio atiteko kariškiams, įsteigtas sovietų armijos poligonas. Senosios sodybos buvo sunaikintos, Karklės bažnyčia suniokota, gyventojai iškeldinti.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1945 m. Karklininkų valsčiaus centras
sovietmetis Kretingalės apylinkė
nuo 1995 m. Kretingalės seniūnija


Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki XX a. vidurio kaimas buvo žinomas kaip Karklininkai (19231938 m. norminė lytis Lietuvoje), vėliau prigijo Karklės vardas. Pirminis vietovardis kilęs iš kuršių kalbos ir reiškia krūmokšniais apaugusią vietą, įsikūrusią prie upelio.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1540 m. ir 2011 m.
1540 m. 1817 m.[2] 1846 m.[3] 1871 m.[4] 1885 m.[5] 1897 m.sur.[6] 1905 m.[7] 1912 m.[8] 1925 m.[9]
330 202 559 758 797 790 810 906 841
1939 m.[10] 1941 m.[11] 1959 m.sur.[12] 1970 m.sur. 1979 m.sur. 1985 m.[13] 2001 m.sur. 2011 m.sur. -
900 772 321 191 146 117 112 255 -


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vietovardžių žodynas (LKI, 2007 m.)
  2. Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai. Trakai: Voruta, 2011. 334 psl.
  3. Ibid.
  4. Ibid.
  5. Ibid.
  6. Mažosios Lietuvos enciklopedija. I tomas A - K. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. 750 psl.
  7. Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai. Trakai: Voruta, 2011. 335 psl.
  8. Ibid.
  9. Ibid., 336 psl.
  10. Mažosios Lietuvos enciklopedija. I tomas A - K. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. 751 psl.
  11. Ibid.
  12. Karklininkai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 66 psl.
  13. Karklė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 220 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]