Veiviržėnai

Koordinatės

55°36′11″N 21°35′31″E / 55.603°N 21.592°EKoordinatės: 55°36′11″N 21°35′31″E / 55.603°N 21.592°E

Apskritis

Klaipėdos apskritis

Savivaldybė

Klaipėdos rajono savivaldybė

Seniūnija

Veiviržėnų seniūnija

Gyventojų skaičius

840 ^{(2011 m.)}

Vikiteka:

VeiviržėnaiVikiteka

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė)^[1]
Vardininkas:	Veivìržėnai
Kilmininkas:	Veivìržėnų
Naudininkas:	Veivìržėnams
Galininkas:	Veivìržėnus
Įnagininkas:	Veivìržėnais
Vietininkas:	Veivìržėnuose

lenk. Wewirzany, rus. Вевирраны^[2]

Veiviržėnai – miestelis Klaipėdos rajone, abipus Veiviržo (Minijos kairysis intakas). Seniūnijos ir Seniūnaitijos centras. Miestelis radialinio plano, yra 16 gatvių. Keliai veda į Endriejavą, Švėkšną, Priekulę, Vėžaičius.

Miestelyje yra Veiviržėnų gimnazija (nuo 2005 m.), gimnazijos istorijos muziejus, seniūnija, Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia (Romos katalikų) ir varpinė, parapijos kapinės su koplyčia (1791 m.), paštas (LT-96026), ambulatorija, vaistinė, policijos įgaliotinio būstinė, individualios veterinarijos, medžio apdirbimo įmonės, J. Lankučio viešosios bibliotekos filialas, kavinė, baras, prekybos centras, parduotuvė ir kt.

Stūkso Veiviržėnų piliakalnis. Archeologiniai radiniai: geležiniai ir žalvariniai dirbiniai (VIII-IX a. žalvarinė apyrankė laikoma Kauno istorijos muziejuje), monetų (Abiejų Tautų Respublikos, XVII a. 2-oji pusė) ir papuošalų lobis (dalis radinių saugoma M. K. Čiurlionio dailės muziejuje).

Veiviržėnuose didžiausia šventė – Šv. Marijos Magdalenos atlaidai (vyksta liepos mėn. pabaigoje).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paminklas. 200 metų jubiliejus, kai Veiviržėnam suteikta Magdeburgo teisė

Paminklas Veiviržėnams 500 metų

Istoriniuose šaltiniuose minimi nuo XIII a. XV a. minimas Veiviržėnų dvaras, 1511 m. – Veiviržėnų kaimas. 1565 m. Veiviržėnų kaime buvo 20 šeimų, kurie turėjo 14 valakų (299 ha) žemės. 1639 m. pastatyta pirmoji Veiviržėnų bažnyčia (buvo Rietavo parapijos filija).

Veiviržėnai miesteliu pirmą kartą paminėti 1641 m.; 1661 m. Veiviržėnuose buvo aštuonios, 1725 m. (minimos keturios gatvės) – 14, 1737 m. – 28 (viena priklausė žydams) sodybos (dūmai). 1754 m. Augustas III Veiviržėnams suteikė teisę rengti savaitinį turgų, o nuo 1767 m. – dar keturis prekymečius (muges). 1767 m. grafas Oginskis, prie savo arklių keityklos, bažnyčiai padovanojo žemės sklypą kuriame buvo pastatyta nauja šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčia, kuri 1795 m. tapo parapijine. 1784 m. Veiviržėnuose buvo 62 sodybos (23 priklausė žydams), žydų sinagoga, prieglauda.

1792 m. Veiviržėnai gavo Magdeburgo teises ir herbą. 1800 m. prie bažnyčios pastatyta špitolė. XIX a. Veiviržėnuose veikė parapinė mokykla (1804-1861 m.), rusiška valdinė pradžios mokykla (nuo 1869 m.), žydų mokykla, žydų sinagoga, katalikų bažnyčia, valsčiaus valdyba (nuo 1861 m.), valsčiaus teismas, vaistinė (nuo 1889 m.), lentpjūvė, vandens malūnas, bravoras-spiritinė, raščių, kalvių ir kt. dirbtuvėlės, karčema, valdiška degtinės parduotuvė (įst. 1897 m.), kelios žydų krautuvėlės. 1848 m. Veiviržėnai nukentėjo nuo choleros epidemijos.

XX a. pradžioje Veiviržėnuose atidaryta pirmoji lietuvio Jurjono krautuvė ir viešbutėlis; 1909 m. įsteigtas paštas, 1910 m. atidarytas Blaivybės draugijos skyrius, įkurta vartotojų bendrovė, 1911 m. įkurta skolinamoji-taupomoji kasa, 1912 m. pastatytas naujas medinis pradžios mokyklos pastatas, 1913 m. pastatyti parapijos namai su sale, arbatine, parduotuve ir knygynėliu. Tarpukaryje Veiviržėnai turėjo katalikų bažnyčią, sinagogą, valsčiaus savivaldybę, policijos nuovadą, 4 skyrių pradžios valdišką mokyklą (nuo 1932 m. penkių skyrių), žydų privačią mokyklėlę (1930 m. prijungta prie valdiškos), dvi lentpjūves, sveikatos ir veterinarijos punktus, knygyną, skaityklą, parapijos biblioteką, keletą malūnų, garinę pieninę (pastatyta 1929 m.), kooperatyvą, keliolika parduotuvių, amatininkų dirbtuvių; veikė Blaivybės draugijos skyrius, pavasarininkų kuopa, šaulių organizacija, gaisrininkų komanda. 1937 m. Veiviržėnai labai nukentėjo nuo gaisro, liko tik kelios etnografinės sodybos, bažnyčia ir kapinių koplyčia.

Nepriklausomybės paminklas Veiviržėnuose

1941 m. ištremti darbininkas Antanas Abramavičius, mokytojai Pranas Serafinas, Vaclovas Baipšys su šeima. II pasaulinio karo pradžioje buvo subombarduota sinagoga ir keletas sodybų, sušaudyti ar išvežti visi miestelio žydai. Pokaryje vyko rezistencinis judėjimas, buvo žudomi ar tremiami nekalti žmonės; 1947 m. birželio 8 d. trumpam Veiviržėnus buvo užėmę partizanai.

Sovietmečiu Veiviržėnai buvo apylinkės ir „Veiviržo“ kolūkio centrinė gyvenvietė; veikė mokykla (1945-1949 m. – progimnazija, 1949-1952 m. septynmetė, nuo 1952 m. – vidurinė), ambulatorija, vaistinė (nuo 1948 m.), 25 lovų ligoninė (nuo 1949 m.), kultūros namai (nuo 1957 m.), biblioteka, vaikų darželis, pieninė, lentpjūvė, malūnas, prekybinis centras, valgykla. 1977 m. Veiviržėnai kartu su gretimais Balsėnais pripažinti geriausiai tvarkoma Lietuvos gyvenviete, o 1978 m. apdovanoti TSRS liaudies ūkio pasiekimų parodos pirmojo laipsnio diplomu.

1992 m. patvirtintas dabartinis Veiviržėnų herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1565 m.	seniūnijos centras, Rietavo valsčius
1861–1919 m.	Veiviržėnų valsčiaus centras	?
1919–1947 m.		Kretingos apskritis
1947–1950 m.		Klaipėdos apskritis
1950–1959 m.	Veiviržėnų apylinkės centras	Priekulės rajonas
1959–1995 m.	Veiviržėnų apylinkės centras	Klaipėdos rajonas
1995–	Veiviržėnų seniūnijos centras	Klaipėdos rajono savivaldybė

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veiviržėnų seniūnija ir paštas.

Miestelis pavadintas pagal pro jį tekančią upę – Veiviržą, pridedant priesagą -ėnai. XX a. tarpukariu vartota vietovardžio lytis Veviržėnai ^[3].

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į Lietuvos Respublikos paveldo registrą įtraukti: Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia, parapinių kapinių koplyčia (pastatyta 1791 m.) ir vartų kompleksas, Veiviržėnų miestelio stačiatikių senosios kapinės, miestelio ketvirtosios senosios kapinės, Veiviržėnų (Vilkių) piliakalnis su gyvenviete, koplytstulpis su skulptūromis (prie namo Jaunimo g. 8; autorius K. Piaulokas, XX a. pr.). Į Laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą įtraukti „Laisvės paminklas“ (pastatytas 1932 m., autorius Kostas Rameika), „Tremtinių paminklas“, lurdas, partizaninio ir rezistencinio judėjimo dalyvių palaidojimo vieta-kapas (paminklinis ansamblis pastatytas 1990 m., autorius Vytautas Majoras). Dailės paminklų yra bažnyčioje ir koplyčioje.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veiviržėnų kultūros namai

Klaipėdos rajono amatų centras Veiviržėnuose

2004 m. Veiviržėnų miestelyje gimė 11 naujagimių ir mirė 13 gyventojų, 2005 m., atitinkamai, – 5 ir 20.

Demografinė raida tarp 1833 m. ir 2011 m.

1833 m.

1897 m.^sur.

1923 m.^sur.

1939 m.

1959 m.^sur.

1970 m.^sur.^[4]

1979 m.^sur.

1983 m.^[5]

1987 m.^[6]

2001 m.^sur.

582

571

934

1 200

670

707

1 013

1 055

1 039

964

2011 m.^sur.

-

840

-

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veiviržėnų centras

Veiviržėnuose gimė:

Ričardas Bukys, irkluotojas, olimpietis
Valentas Rudys, imtynininkas, daugkartinis Lietuvos čempionas
Raimondas Leopoldas Idzelis, gamtos mokslų daktaras (VGTU)
Regina Jonušytė, žemdirbystės mokslų daktarė
Liudvikas Juraška, japoninių magnolijų auginimo Lietuvoje pradininkas
Petras Lapė, inžinierius architektas
Rachel Luria, rašytoja, žurnalistė
Valdonė Sausaitytė-Karaliūnienė, tautodailininkė
Teodoras Šimkevičius, technikos mokslų daktaras
Gediminas Girdvainis, aktorius

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
↑ Вевирраны. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 5А (10) : Вальтер — Венути. С.-Петербургъ, 1892., 689 psl. (rus.)
↑ http://lithuanianphilately.com/postal-history/veivirzenai.html
↑ Veiviržėnai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 705 psl.
↑ Veiviržėnai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 129 psl.
↑ Veiviržėnai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 476 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veiviržėnai. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 346 psl.
Janina Valančiūtė. Veiviržėnų bažnyčios ir parapijos istorija. UAB „Judex“, Kaunas, 2006.
Veiviržėnai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.