Vyžuonos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Portal.svg
Vyžuonos
Vyzuonos.jpg
Vaizdas nuo bažnyčios
Vyzuonosherbas.png

Vyžuonos
Koordinatės 55°35′10″š. pl. 25°29′49″r. ilg. / 55.586°š. pl. 25.497°r. ilg. / 55.586; 25.497 (Vyžuonos)Koordinatės: 55°35′10″š. pl. 25°29′49″r. ilg. / 55.586°š. pl. 25.497°r. ilg. / 55.586; 25.497 (Vyžuonos)
Apskritis Utenos apskrities vėliava Utenos apskritis
Savivaldybė Utenos rajono savivaldybės vėliava Utenos rajono savivaldybė
Seniūnija Vyžuonų seniūnija
Gyventojų skaičius 512 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka: VyžuonosVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(3a kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Výžuonos
Kilmininkas: Vyžuonų̃
Naudininkas: Vyžuonóms
Galininkas: Výžuonas
Įnagininkas: Vyžuonomìs
Vietininkas: Vyžuonosè

Vyžuonos – miestelis Utenos rajone, prie Vyžuonos upės (kairysis Šventosios intakas), 1 km į šiaurės rytus nuo kelio  118  KupiškisUtena . Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.

Vyžuonų bažnyčia
Vyžuonų simbolis žaltys Vyžas prie įvažiavimo
Namas su turtinga praeitimi: buvusi špitolė, klubas, parduotuvė
Miestelio reginys

Yra Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčia (pastatyta 1406 m.), Vytauto paminklas (ant Kartuvių kalno), senosios žydų kapinės, paštas (LT-28030), kultūros namai (nuo 1951 m.), Vyžuonų pagrindinė mokykla, vaikų darželis, biblioteka (nuo 1945 m.), ambulatorija, girininkija, Vyžuonų dvaro liekanos.

Gamta ir geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestelyje į Vyžuoną įsilieja Dusyna. Vyžuonų ozas yra Čerioškavietėje. Pietryčiuose telkšo Lydekis. Gamtos paminklas – Vyžuonų akmuo su „dubeniu“. Miestelio prieigose nuo seno yra medinė žalčio Vyžo rodyklė. Prie miestelio yra Vyžuonų viensėdis.

Aplinkinės gyvenvietės[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png SVĖDASAI – 15 km UŽPALIAI – 9 km Blank-50px.png
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Šiaudiniai – 4 km
UTENA – 13 km

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyžuonos (Wizuny) pavaizduotos M. K. Radvilos 1613 m. išleistame žemėlapyje „Magni Ducatus Lithuaniae, et Regionum Adiacentium exacta Descriptio“ (Vilkmergės pavieto fragmentas)

Vyžuonos minimos nuo XV amžiaus. 1406 m. pastatyta pirmoji katalikiška Vyžuonų bažnyčia (Kristino Astiko fundacija). Nuo XVI a. valsčiaus centras.

Vyžuonas garsino didikai Radvilos. XVI–XVII a. kelis dešimtmečius vyko kovos tarp katalikų ir kalvinistų dėl Vyžuonų bažnyčios. XVIII a. Šiaurės karo metu dėl švedų įsiveržimo beveik visos Vyžuonos sudegė. 1831 m. vietos gyventojai aktyviai dalyvavo sukilime.

1919 m. birželio 1 d. Vyžuonų apylinkėse vyko Lietuvos kariuomenės atkaklūs mūšiai su bolševikais. Tarpukariu aktyviai veikė šauliai, jaunieji ūkininkai, pavasarininkai, jaunalietuviai. 1931 m. Kartuvių kalne pastatytas Vytauto Didžiojo paminklas.

Sovietmečiu buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. 1945 m. įsteigta ambulatorija ir biblioteka, 1951 m. – kultūros namai. 1970 m. pastatyta nauja mokykla. 1979 m. pastatyta Žalčio skulptūrinė rodyklė (aut. Henrikas Orakauskas ir Algirdas Indrašius), 2000 m. pastatytas paminklas kūrėjams Broniui Radzevičiui ir Antanui Masioniui (aut. Henrikas Orakauskas).

2005 m. patvirtintas Vyžuonų herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
nuo XVI a. ir 18611950 m. Vyžuonų valsčiaus centras
sovietmetis Vyžuonų apylinkės centras
nuo 1995 m. Vyžuonų seniūnijos centras


Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anot legendos, kilęs iš pagonių dievaičio Vyžo vardo, turėjusio žalčio pavidalą. Pasakojama, kad ant netoliese esančio Kartuvių kalno degusi amžinoji ugnis saulei ir žalčiui pagerbti. Miestelio bažnyčios sienoje ligi šiol išlikusi įmūryta akmeninė žalčio Vyžo galva. Tačiau labiau tikėtina, kad miestelio pavadinimas bus hidroniminis – pro miestelį prateka Vyžuona.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1858 m. ir 2011 m.
1858 m.[2] 1970 m.sur.[3] 1979 m.sur. 1983 m.[4] 1987 m.[5] 2001 m.sur. 2011 m.sur.
647 528 659 696 706 581 512


Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. 2,0 2,1 Вижуны. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 452 psl. (rus.)
  3. Vyžuonos. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 819 psl.
  4. VyžuonosLietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 328 psl.
  5. Vyžuonos. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 593 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]