Vyžuonos
 | ||
|---|---|---|
| ||
  Vyžuonos |
||
| Koordinatės | 55°34′55″š. pl. 25°29′38″r. ilg. / 55.582°š. pl. 25.494°r. ilg.Koordinatės: 55°34′55″š. pl. 25°29′38″r. ilg. / 55.582°š. pl. 25.494°r. ilg. | |
| Apskritis |  Utenos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Utenos rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Vyžuonų seniūnija | |
| Gyventojų | 512 | |
 Vikiteka |
VyžuonosVikiteka | |
| Istoriniai pavadinimai | rus. Вижуны[1] | |
Vyžuonos – miestelis Utenos rajone, prie Vyžuonos upės (kairysis Šventosios intakas), 1 km į šiaurės rytus nuo kelio 118 Kupiškis–Utena . Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.
.jpg)
Yra Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčia (pastatyta 1406 m.), Vytauto paminklas (ant Kartuvių kalno), senosios žydų kapinės, paštas (LT-28030), kultūros namai (nuo 1951 m.), Vyžuonų pagrindinė mokykla, vaikų darželis, biblioteka (nuo 1945 m.), ambulatorija, girininkija, Vyžuonų dvaro liekanos.
Gamta ir geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Miestelyje į Vyžuoną įsilieja Dusyna. Vyžuonų ozas yra Čerioškavietėje. Pietryčiuose telkšo Lydekis. Gamtos paminklas – Vyžuonų akmuo su „dubeniu“. Miestelio prieigose nuo seno yra medinė žalčio Vyžo rodyklė. Prie miestelio yra Vyžuonų viensėdis.
Aplinkinės gyvenvietės[redaguoti vikitekstą] | |||||||||||
|
SVĖDASAI – 15 km | UŽPALIAI – 9 km |
| ||||||||
|
|||||||||||
| Šiaudiniai – 4 km UTENA – 13 km |
|||||||||||
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vyžuonos minimos nuo XV amžiaus. 1406 m. pastatyta pirmoji katalikiška Vyžuonų bažnyčia (Kristino Astiko fundacija). Nuo XVI a. valsčiaus centras.
Vyžuonas garsino didikai Radvilos. XVI–XVII a. kelis dešimtmečius vyko kovos tarp katalikų ir kalvinistų dėl Vyžuonų bažnyčios. XVIII a. Šiaurės karo metu dėl švedų įsiveržimo beveik visos Vyžuonos sudegė. 1831 m. vietos gyventojai aktyviai dalyvavo sukilime.
1919 m. birželio 1 d. Vyžuonų apylinkėse vyko Lietuvos kariuomenės atkaklūs mūšiai su bolševikais. Tarpukariu aktyviai veikė šauliai, jaunieji ūkininkai, pavasarininkai, jaunalietuviai. 1931 m. Kartuvių kalne pastatytas Vytauto Didžiojo paminklas.
Sovietmečiu buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. 1945 m. įsteigta ambulatorija ir biblioteka, 1951 m. – kultūros namai. 1970 m. pastatyta nauja mokykla. 1979 m. pastatyta Žalčio skulptūrinė rodyklė (aut. Henrikas Orakauskas ir Algirdas Indrašius), 2000 m. pastatytas paminklas kūrėjams Broniui Radzevičiui ir Antanui Masioniui (aut. Henrikas Orakauskas).
2005 m. patvirtintas Vyžuonų herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |
|---|---|
| nuo XVI a. ir 1861–1950 m. | Vyžuonų valsčiaus centras |
| sovietmetis | Vyžuonų apylinkės centras |
| nuo 1995 m. | Vyžuonų seniūnijos centras |
Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Anot legendos, kilęs iš pagonių dievaičio Vyžo vardo, turėjusio žalčio pavidalą. Pasakojama, kad ant netoliese esančio Kartuvių kalno degusi amžinoji ugnis saulei ir žalčiui pagerbti. Miestelio bažnyčios sienoje ligi šiol išlikusi įmūryta akmeninė žalčio Vyžo galva. Tačiau labiau tikėtina, kad miestelio pavadinimas bus hidroniminis – pro miestelį prateka Vyžuona.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | |||||||
| 1858 m.[1] | 1902 m.[3] | 1923 m.sur.[4] | 1959 m.sur.[5] | 1970 m.sur.[6] | 1979 m.sur.[7] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 647 | 1 102 | 1 193 | 604 | 528 | 659 | ||
| 1983 m.[8] | 1987 m.[9] | 1989 m.sur.[10] | 2001 m.sur.[11] | 2011 m.sur.[12] | - | ||
| 696 | 706 | 711 | 581 | 512 | - | ||
| |||||||
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Mykolas Masiulis (1846–1906), kunigas, visuomenės veikėjas, knygnešių globėjas.
- Mykolas Januškevičius (1886–1942), politinis ir visuomenės veikėjas, vertėjas.
- Augustinas Juozas Marganavičius (1890–1977), Suomijos lietuvių kultūros veikėjas.
- Povilas Gaučys (1901–1991), vertėjas, diplomatas.
- Algirdas Vyžintas (g. 1929 m.), muzikas, chorų ir orkestrų dirigentas, profesorius.
- Vytautas Jurgis Dičius (g. 1930 m.), architektas.
- Algirdas Indrašius (g. 1937 m), menininkas, sodybos – muziejaus steigėjas
- Aleksandras Guobys (g. 1932 m.), teatrologas, humanitarinių mokslų daktaras.
- Leonardas Grudzinskas (1939–2006), žurnalistas-gamtininkas, rašytojas.
- Antanas Masionis (1941–1974) – lietuvių poetas, literatūros kritikas.
- Bronius Radzevičius (1940–1980) rašytojas, prozininkas
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vyžuonos: kraštas ir žmonės (sud. Algirdas Vyžintas). – Utena: Utenos Indra, 2007. – 562 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-676-53-9
- ↑ 1,0 1,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 452 psl. (Wikisources.org)
- ↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK)
- ↑ Список мѣста Ковенской губерніи, 1902.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Vyžuonos. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 819 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Vyžuonos. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 328 psl.
- ↑ Vyžuonos. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 593 psl.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
- Vyžuonos. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 101 psl.
- Wiżuny. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 688 psl. (lenk.)
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Miestelio svetainė
- Utenos krašto enciklopedija Archyvuota kopija 2006-04-13 iš Wayback Machine projekto.
- Vyžuonų istorija
| |||||||||||||||||