Benediktas Morikonis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Benediktas Morikonis
Benedykt Marykoni. Бэнэдыкт Марыконі (1786).jpg
Morikoniai
Herb własny Morykoni.jpg
Gimė: 1750 m.
Mirė: po 1822 m.
Tėvas: Marcijonas Morikonis
Motina: Aleksandra Tyzenhauzaitė
Sutuoktinis(-ė): Marija Viktorija Radvilaitė, Karolina Cecilija Gorskytė
Vaikai:

vaikų neturėjo

Žymūs apdovanojimai:
Šv. Stanislovo ordinas
Baltojo erelio ordinas

Grafas Benediktas Benjaminas Morikonis (1750-po 1822 m., lenk. Benedykt Beniamin Morykoni) – bajoras, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir carinės Rusijos valstybių veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Benedikto Morikonio pirmoji žmona Marija Viktorija Radvilaitė
Taujėnų dvaras, Napoloeno Ordos litografija, apie 1877 m.

Tėvas Marcijonas Morikonis (lenk. Marcjan Morykoni) 1771 m. minimas kaip Vilkmergės seniūnas, buvo vedęs Benedikto Tyzenhauzo dukrą Aleksandrą, su kuria susilaukė sūnų Benedikto Benjamino ir Ignoto. Pirmasis valdė Taujėnų dvarą, antrasis – Salų.

Turėjo grafo titulą.

1785 m. (kai kur teigiama, kad 1790 m.) vedė Mariją Viktoriją Radvilaitę (1740 m. gimusią Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės dukterį), kuri kaip kraitį gavo Taujėnų dvarą. Čia pagal italų architekto Pietro de Rossi (it. Pjetro de Rossi) (1760–1831) projektą iki 1802 m. pastatė išlikusius rūmus. Po M. V. Radvilaitės mirties vedė Karoliną Ceciliją Gorskytę iš Biržuvėnų, Liudviko Baltramiejaus Gorskio ir Konstancijos Odachovskytės dukterį. Taujėnuose 1812 ir 1813 m. vizituodamas kariuomenę lankėsi Rusijos imperatorius Aleksandras I, čia susipažino su Sofija Tyzenhauzaite, su kuria užmezgė artimus ryšius.

Giminystės ryšiais (?brolis) buvo susijęs su generolu Juozapu Morikoniu (buvo vedęs Konstanciją Šadurskytę), valdžiusiu Kairėnų dvarą, globojusiu S. Tyzenhauzaitę.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Užėmė LDK sekretoriaus pareigas, nuo 1788 m. – Vilkmergės seniūnas.

Benediktas kartu su broliu Ignotu aktyviai dalyvavo Kosciuškos sukilime, Benediktas buvo vienas iš sukilimo vadų LDK. 1831 m. pra­si­dė­jus su­ki­li­mui Aukš­tai­ti­jo­je Be­ne­dik­tas su­bū­rė vie­ti­nių su­ki­lė­lių da­li­nį, rai­ti­nin­kus ap­ren­gė veng­rų hu­sa­rų uni­for­mo­mis, kurias sa­vo san­dė­liuo­se buvo iš­sau­go­jęs dar nuo 1812 m. Na­po­le­o­no žy­gio į Mask­vą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]