Priekulė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
S Robotas Pridedama: be-x-old:Прэкуле |
||
| Eilutė 77: | Eilutė 77: | ||
[[bat-smg:Prīkolė]] |
[[bat-smg:Prīkolė]] |
||
[[be-x-old:Прэкуле]] |
|||
[[cs:Priekulė (okres Klajpeda)]] |
[[cs:Priekulė (okres Klajpeda)]] |
||
[[de:Priekulė]] |
[[de:Priekulė]] |
||
14:44, 1 rugsėjo 2010 versija
Kitos reikšmės – Priekulė (reikšmės).
| Priekulė | |
|---|---|
| |
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Lietuva
|
| Apskritis |  Klaipėdos apskritis
|
| Savivaldybė |  Klaipėdos rajono savivaldybė
|
| Gyventojų | 1 888 |
| Plotas | 2,450 km² |
| Tankumas | 771 žm./km² |
| Pašto kodas | LT-96047 |
 Vikiteka |
Priekulė |
Priekulė – miestas Klaipėdos rajone, 20 km į pietus nuo Klaipėdos, prie Minijos upės. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos.
Mieste stovi Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (nuo 1938 m.), Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia, yra I. Simonaitytės vidurinė mokykla, Priekulės specialioji mokykla, biblioteka (nuo 1950 m.), paštas, hipodromas „Vingio parkas“ (vyksta jojimo varžybos). Vingio parke stovi gamtos paminklas – Priekulės ąžuolas (1,5 m storio ir 25 m aukščio).
Istorija
Pagal Melno taiką su Vokiečių ordinu, Priekulės apylinkės (kuriose gyveno nemažai lietuvių) atiteko Ordinui, o vėliau – Prūsijai. Pati Priekulė minima nuo 1511 metų. XVI a. pabaigoje įkurta seniausia Klaipėdos krašte evangelikų liuteronų parapija. Priekulės dvaras minimas XVIII a. XIX a. pabaigoje J. F. Šrėderio spaustuvėje buvo spausdinami lietuviški laikraščiai ir knygos, plitusios po Lietuvą carinės priespaudos laikais.
1923 m. atiteko Lietuvai. 1938 m. pastatyta Priekulės bažnyčia. Miesto teisės suteiktos 1946 metais. Sovietmečiu buvo TSRS 50-mečio paukštininkystės tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. Veikė sūrių, keramikos gamyklos.
2002 m. patvirtintas Priekulės herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| XVIII–XX a. | Priekulės valsčiaus centras | Klaipėdos apskritis | |
| 1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas | Priekulės rajono centras | Klaipėdos sritis |
| 1953–1959 m. | |||
| 1959–1995 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Priekulės apylinkės centras | Klaipėdos rajonas | |
| nuo 1995 m. | Priekulės seniūnijos centras | Klaipėdos rajono savivaldybė | Klaipėdos apskritis |
Pavadinimo kilmė
XVI a. 1-ojoje pusėje miesto vietoje buvo Paminijos (ar Paminijo) kaimas, viso 3 sodybos. Šito kaimo seniūnas buvo Lukas Priekulis (Lucas Precoll) ar Priekulė. Taigi, miesto vardas yra asmenvardinis, minimas nuo 1540 m. Pačios pavardės kilmė tikriausiai yra latviška (plg. Priekulės miestas Latvijoje).
Rašytoja Ieva Simonaitytė taip rašė apie etimologiją:
|
Priekulis buvo pirmas gyventojas ant Minijos kranto, gal net dabartiniame Priekulės Vingio parke. Spėju tai dėl to, kad esu mačiusi ten senų griuvėsių. Kur Priekulis dingo, greičiausiai tai buvo dvarponis, taip pat niekur nerandu. Bet iš jo išėjo kaimas Priekulė. |
|
Gyventojai
 | |||||
| 1970 m.sur. | 1979 m.sur. | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | ||
|---|---|---|---|---|---|
| 1 931 | 1 864 | 1 826 | 1 725 | ||
| |||||
Žymūs žmonės
1960–1978 m. Priekulėje vasaras praleisdavo rašytoja Ieva Simonaitytė (1897-1978), turėjusi čia vasarnamį, kuriame 1980 (ar 1984) m. įkurtas rašytojos sodyba-memorialinis muziejus prie Minijos kranto. 1997 m. rašytojai pastatytas paminklas.
Savo kūrinyje „Aukštųjų Šimonių likimas“ (1935 m.) I. Simonaitytė aprašė sunkų Klaipėdos krašto žmonių gyvenimą. Romane minimas žiaurus Priekulės dvaro valdytojas Puserna (1729-1790), daug baudžiauninkų pakoręs ant ąžuolo. Pats dvarininkas palaidotas prie kelio į Dreverną.
Transportas
Literatūra
- Priekulė (sud. Kęstutis Demereckas). - Klaipėda: Libra Memelensis, 2004. - 24 p.: iliustr. - ISBN 9955-544-22-8
Nuorodos
| ||||||||||||||
