Jungtinių Amerikos Valstijų istorija

JAV istorija
Šiaurės Amerikos indėnai
Amerikos kolonizacija:
N. Nyderlandai, N. Švedija, N. Prancūzija, Britų Amerika,
Trylika kolonijų
Nepriklausomybė (1776-1789)
Ekspansija (1789–1849)
Pilietinis karas (1849–1865)
Rekonstrukcija (1865—1890)
Didžioji depresija (1918–1940)
II pasaulinis karas (1940-1945)
Šaltasis karas (1945-1991)
Po Šaltojo karo (nuo 1991)

Jungtinių Amerikos Valstijų kaip valstybės istorija prasideda XVIII a. pabaigoje, kai 1776 m. buvo įkurtos Jungtinės Valstijos, kurios sugebėjo išsikovoti nepriklausomybę nuo Anglijos. Ankstesnė istorija susijusi tik su dabartinių JAV teritorijoje gyvenusiomis tautomis ir valstybiniais dariniais bei kolonijomis.

Prieškolumbinė era

Apytikslis koridorius, kuriuo paleoindėnai atkeliavo į Ameriką, ir numanomos jų gyvenvietės.

Tiksliai nėra žinoma, kaip ir kada amerikiečių čiabuvių protėviai pirmą kartą įsikūrė teritorijoje, kurioje šiuo metu yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Viena iš dominuojančių teorijų teigia, kad Eurazijoje gyvenantys pirmykščiai žmonės per Beringiją, sausumos ruožą, jungiantį Sibirą ir šių dienų Aliaską, Ledynmečio epochos metu atvyko į šias žemes sekdami medžiojamus gyvūnus. Ši migracija prasidėjo ne vėliau nei prieš 30 tūkst. metų ir tęsėsi iki maždaug prieš 10 tūkst. metų, kai dėl tirpstančių ledynų sausumos ruožas buvo pilnai apsemtas vandens. Šie ankstyvieji gyventojai, vadinami paleoindėnais, išsisklaidė į šimtus kultūriškai skirtingų tautų ir genčių.

Ši prieškolumbinė era truko nuo pirmųjų paleoindėnų gyvenviečių vėlyvajame paleolito amžiuje atsiradimo iki pirmųjų europiečių pasirodymo Amerikos kontinente Naujųjų amžių laikotarpyje. Nors šis terminas referuoja į erą prieš Kristupo Kolumbo kelionę 1492 metais, praktikoje šis laikotarpis yra šiame žemyne gyvenusių Amerikos čiabuvių kultūrų istorija iki jų užkariavimo praėjus dešimtmečiams po Kolumbo pirmojo išsilaipinimo. Iki to meto Amerika buvo apgyvendinta eskimų, aleutų ir indėnų, kurie buvo sukūrę gana aukšto lygio civilizacijas. Aukščiausią civilizacinį lygmenį dabartinių JAV teritorijoje buvo pasiekusios irokėzų ir huronų gentys. Šios gentys gyveno Didžiųjų ežerų regione, buvo sukūrusios genčių sąjungas. Kitos stambios genčių grupės (sijai, apačiai, navahai) nebuvo sukūrusios tokių stiprių politinių struktūrų.

Europiečių kolonizacijos pradžia galima laikyti 1002-uosius metus, kai Leifas Eiriksonas kartu su kitais vikingais atrado Amerikos žemyną ir dabartinio Niufaundlendo teritorijoje įkūrė gyvenvietę. Atrastąją žemę jie pavadino Vinlandija. Dėl stipraus vietinių, kurie buvo vadinami skrelingais, pasipriešinimo ir nepalankių klimato sąlygų vikingai rastose žemėse neįsitvirtino, todėl Kristupas Kolumbas laikomas „tikruoju“ Amerikos atradėju.

Kolonijų laikotarpis (nuo XVI a. iki 1776 m.)

Pasibaigus didžiųjų Europos valstybių finansuotiems didiesiems pasaulio tyrinėjimams, pirmoji anglų gyvenvietė buvo sėkmingai įkurta 1607 metais. Europiečiai atsigabeno į Ameriką arklių, galvijų ir šernų, mainais atgal į Europą atsivežė kukurūzus, kalakutus, pomidorus, bulves, tabaką, pupeles ir moliūgus. Daugelis naujojo pasaulio tyrinėtojų ir ankstyvųjų naujakurių mirė dėl naujų ligų, kurios tuo metuu buvo būdingos tam kraštui. Tačiau kolonistų atsivežtų eurazinių ligų, tokių kaip raupai ir tymai, pasekmės buvo katastrofiškos Amerikos čiabuviams, kurie neturėjo jokio imuniteto šioms ligoms. Didelė dalis čiabuvių mirė nuo atvežtų ligų dar prieš didelio masto europiečių gyvenviečių kūrimosi pradžią.

Anksčiausios kolonijos

Šiaurės Amerikos teritorijas, kur iki tol gyveno indėnų tautos, europiečiai pradėjo kolonizuoti XVI a. viduryje. Persikėlėliai iš Ispanijos 1565 m. įkūrė St. Augustiną, po to 1609 m. Santa Fė dabartinėje Naujoje Meksikoje ir San Diegą pietų Kalifornijoje 1769 m.

Tuo pačiu metu britai, sero Walterio Raleigho iniciatyva, bandė kurti kolonijas rytinėje pakrantėje, tačiau pirmosios jų neišliko. Tik 1607 m. anglai tvirtai įsikūrė Chesapeake Bay ir Džeimstauno (Jamestown) mieste (dabartinėje Virdžinijoje), tačiau iš 105 anglų kolonistų pirmuosius 7 mėnesius išgyveno tik 33 žmonės. Dauguma kolonistų mirė nuo bado ir ligų.

Kolonizacija dėl religinių paskatų

Pirmieji kolonistai

1620 m. Mayflower laivu į dabartinį Masačusetsą atvyko didelė piligrimų tėvų (pilgrim fathers) grupė, daugiausia nonkonformistai, separatistai ir braunistai. Jie įkūrė Plimuto koloniją (Plymouth). 1630 m. buvo įkurta didesnė kolonija dabartiniame Bostone, kuri vadinosi Massachusetts Bay Colony. Šie emigrantai buvo puritonai, kurie paliko tėvynę dėl nesutarimų su Anglikonų bažnyčia, kuri jų manymu išlaikė per daug Katalikų bažnyčios bruožų. Tačiau dėl religinių nesutarimų tarp puritonų bendruomenė susiskaldė. 1635 m. dalis tenykščių kolonistų persikėlė į dabartinio Konektikuto teritoriją, nes su Masačūsetso kolonijos puritonų vadovybe nesugebėjo susitarti religiniais klausimais. Roger Williams, puritonas iš Masačūsetso, pasisakė už valstybės ir religijos atskyrimą. Jis paliko Masačūsetso puritonus ir įkūrė koloniją Rod Ailende. Merilando kolonijoje įsikūrė tuo metu Anglijoje persekioti katalikai. Kvakerių lyderis William Penn 1681 m. įkūrė Pensilvaniją, kuri pasižymėjo religine tolerancija. Šiame regione įsikūrė ir daug vokiečių valstiečių.

Ne britų vykdyta kolonizacija

Švedų išeiviai įkūrė Delavero koloniją. 1626 m. olandų pirkliai nupirko iš indėnų salą Manahatta (dabartinis Manhetenas) ir ties Hadsono upe įkūrė miestą Naujasis Amsterdamas. Anglija 1664 m. šį miestą aneksavo ir nuo tada jis vadinosi Niujorku, o visa kolonija, kuri iki tol buvo vadinama „Nieuw Nederland“, gavo Niujorko pavadinimą. Iš pradžių dėl dominavimo Šiaurės Amerikoje kovojo šešios Europos galybės: prancūzai, olandai, švedai, rusai, britai ir ispanai. Laikui bėgant dėl kolonijų kovoti liko ambicingiausios galios: ispanai, prancūzai ir britai. Ispanai kolonizavo Šiaurės Amerikos pietinę dalį – įkūrė Floridą, Teksasą ir Kaliforniją. prancūzai, priešingai, labiau orientavosi į šiaurinę dalį (dabartinė Kanada), iš ten kūrė kolonijas prie Didžiųjų ežerų, bei leidosi žemyn Misisipės upe iki Naujojo Orleano. Britai pretendavo į rytinę dalį. 1733 m. Šiaurės Amerikoje, be ispanų ir prancūzų valdų, buvo ir 13 anglų kolonijų. Šios kolonijos tęsėsi nuo Naujojo Hampšyro šiaurėje iki Džordžijos pietuose.

Kolonijinių valstybių tikslai stipriai skyrėsi. Prancūzijai labiausiai rūpėjo prekyba kailiais ir misionieriška veikla tarp vietinių gyventojų. Dėl to su įvairiomis indėnų gentimis jie sudarinėjo sąjungas. Anglų kolonistai buvo daugiausia fermeriai. Jie ieškojo žemės, kur galėtų nuolat įsikurti. Žemes įgyti jie siekė sudarydami sutartis su indėnais arba tiesiog iš jų užkariaudami. Dėl to jų santykiai su indėnais buvo žymiai griežtesni.

Šiaurės Amerikos kolonijų žemėlapis tuo metu etniškai buvo margas. Didžioji dalis imigrantų buvo kilę iš Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos, Airijos ir Ispanijos.

Karai su prancūzais ir indėnais

Septynerių metų karas tarp Anglijos ir Prancūzijos vyko ir jų kolonijose Amerikoje, kur jis vadinamas Karu su prancūzais ir indėnais. Šiame kare pirmąją karinę patirtį įgijo būsimasis JAV prezidentas George Washington. Pretekstas karui kolonijose buvo britų prekybininkų ir naujakurių ekspansija per Apalačų kalnus į prancūzų pretenduojamą Ohajo upės slėnį. Tiek prancūzų, tiek britų pusėje kovojo jų sąjungininkai indėnai. Nors prancūzams kurį laiką sekėsi gintis, tačiau britai dominavo jūroje ir neleido atvykti prancūzų pastiprinimams. 1758–1760 m. britai užėmė svarbiausias prancūzų pozicijas dabartinėse JAV ir Kanadoje, o 1759 m. rugsėjo 13 d. laimėjo lemiamą Abrahamo lygumos mūšį prie Kvebeko. Pagal 1763 m. Paryžiuje sudarytą taikos sutartį Prancūzija pripažino savo kolonijų Šiaurės Amerikoje praradimą. Luizianos teritorija į vakarus nuo Misisipės, įskaitant Naująjį Orleaną atiteko Ispanijai, Kanada ir likusi Luizianos teritorijos dalis – Anglijai.

Po prancūzų išstūmimo, indėnai buvo priversti prekiauti su britais. Britus indėnai laikė gobšiais ir nedraugiškais. Britai nedovanodavo indėnams dosnių dovanų kaip buvo įpratę daryti prancūzai. Nepasitenkinimas britais augo. Dar tais pačiais metais į sąjungą prieš britus susijungė apie 12-15 indėnų genčių, vadovaujamų otavų vado Pontiako. Netgi senekų gentis, kuri anksčiau kovojo su otavais, potavatomiais ir anišinabiais prisijungė prie šios sąjungos. Senekai priklausė irokėzų sąjungai, kurią anksčiau britai nuolat remdavo. Pontiako vadovaujamiems indėnams pavyko užimti keletą fortų ir stipriai prispausti britus. Tačiau prie Fort Detroito indėnams nepavyko. Jų sąjunga subyrėjo ir britai galutinai įsitvirtino Šiaurės Amerikoje. Siekdama išvengti tolimesnių kovų su indėnais britų vyriausybė išleido 1763 m. Karališkąją proklamaciją, tačiau kolonistai jos nesilaikė ir ji tik padidino kolonistų neapykantą britų karūnai.

Raida iki revoliucijos

Po karo Anglijos finansinė padėtis pašlijo. Anglų nuomone, dalį karo išlaidų turėjo padengti ir kolonijų gyventojai. Tuo tarpu kolonistai manė, kad jie savo įnašą jau padarė, o karas Europoje jų neliečia.

Kolonistų laisvė buvo apribota, pavyzdžiui, buvo uždrausta apgyvendinti Apalačų vakarinę dalį, buvo įvesta griežtesnė kontrabandos kontrolė, papildomi mokesčiai cukrui, kavai, tekstilei. Quartering Act nurodymais kolonistai buvo priversti britų kareiviams suteikti prieglobstį ir juos aprūpinti. Po Stamp Act potvarkio įsigaliojimo visi laikraščiai, teisiniai dokumentai ir įvairios licencijos turėjo būti apmokestinti.

Situacija paaštrėjo, nes kolonistai neturėjo jokios politinės atstovybės užimtose šalyse. Kolonistai buvo nuomonės, kad mokesčių įvedimas be bendro nutarimo nebuvo teisingas („No taxation without representation“). 1765 m. įvyko pirmasis 9 valstijų susirinkimas, kur Stamp Act buvo panaikintas. Britų valdžia privalėjo spaudimui pasiduoti, tačiau sugebėjo pasiekti, kad Quartering Act galiotų. Kolonistų pasipriešinimą sustiprino muito arbatai įvedimas. Tik kai pirmasis britų kancleris Lordas Nortas visus mokesčius įskaitant ir arbatos muitą užšaldė, įtampa sumažėjo.

Nepaisant to, 1773 m. buvo suorganizuota Bostono arbatėlė. Radikalūs amerikiečių patriotai persirengė indėnais ir užpuolė britų laivus Bostono uoste bei išmetė už borto iš viso 342 dėžes arbatos. Britai reagavo permesdami į Bostoną kariuomenę, uždarydami uostą ir uždrausdami prekybą. Tuo tarpu amerikiečiai 1774 m. rugsėjį Filadelfijoje surengė pirmąjį kontinentinį kongresą.

Nepriklausomybės karas

Nepriklausomybės karas vyko 1775–1783 m. Karas dar vadinamas JAV revoliucija. Karo priežastys:

1. Kolonijos buvo nepatenkintos tuo, kad karaliaus valdžia apmokestino visus kolonijų prekybinius sandorius (Žyminės rinkliavos įstatymas).
2. Bendžaminas Franklinas ir kiti kolonistai kritikavo valdžią dėl to, kad kolonistai neturėjo savo valdžios parlamente.
3. Anglijos parlamentas įvedė griežtus apribojimus kolonijų pramonei ir prekybai.
4. Po septynerių metų karo (1756–1763 m.) kolonistams buvo uždrausta keltis į vakarus už Apalačų kalnų.
5. Draudė importuoti pramonės techniką.

Karo pretekstas: 1774 m. Anglija panaikino Masačusetso kolonijos savivaldą bei uždraudė prekybą per Bostono uostą (Bostono arbatėlė).

Karo eiga: Karo pradžia buvo nesėkminga kolonistams, nes karalius dalį indėnų patraukė į savo pusę. Be to, kolonistų kariuomenė buvo neprofesionali.

1776 m. liepos 4 dieną 13 kolonijų atstovų Filadelfijoje paskelbė nepriklausomybės deklaraciją, kurioje buvo panaudotos Europos švietėjų idėjos. Deklaracijos autorius buvo Tomas Džefersonas, kuris vėliau tapo trečiuoju JAV prezidentu.

Karo pasekmės:

1. Karą laimėjo kolonistai, nes juos rėmė Prancūzija, Nyderlandai ir Ispanija.
2. Karas sukėlė didelį nepasitenkinimą Anglijoje, nes karas reikalavo daug išlaidų.

1787 m. buvo paskelbta pirmoji pasaulyje konstitucija. Ją 1791 m. papildė Teisių bilis, kuris skelbė žmonių laisves.

Amerikos – Meksikos karas

Mūšis prie Verakruso.

1846–1848 metų karas kilo dėl teritorinių ginčų tarp JAV ir Meksikos po to, kai valstijos aneksavo Teksasą 1845 m. Dar 1836 m. Teksasas buvo paskelbęs savo nepriklausomybę ir ginklu ją apgynęs, tačiau Meksikos vyriausybė jos niekada nepripažino ir Teksasą laikė savo maištaujančia teritorija. Teksaso nepriklausomybę Meksika pripažino tik tada, kai jis faktiškai įėjo į JAV sudėtį, tačiau siekė, kad jis būtų laikomas nepriklausoma valstybe, o ne JAV sudėtine dalimi. Karo priežastimi tapo ginčas dėl teritorijos tarp Neuseso ir Rio Grandės upių – JAV reikalavo, kad ši teritoriją įeitų į jos sudėtį kartu su Teksasu, o Meksika, teigė, kad ši teritorija niekada nebuvo Teksaso dalis, todėl yra ir liks neatskiriama Meksikos dalimi.

Teksaso aneksija ir karas su Meksika sukėlė prieštaringą amerikiečių visuomenės reakciją. Daugelis demokratų JAV palaikė karą, o daugelis vigų jam nepritarė. Meksikoje karas buvo nacionalinės garbės reikalas.

Svarbiausios karo pasekmės – didelės Meksikos teritorijos perleidimas JAV. Buvo atiduotos Viršutinės Kalifornijos ir Naujosios Meksikos teritorijos – dabartinių Kalifornijos, Naujosios Meksikos, Arizonos, Nevados ir Jutos žemės. Amerikos politikai kelerius metus svarstė dėl vergovės statuso naujosiose teritorijose, kol galiausiai ryžosi „1850 metų kompromisui“ (tik Kalifornija buvo pripažinta teritorija be vergovės).

Pilietinis karas

Sąjunga mėlyna, Konfederacija ruda, Pasienio valstijos geltonos, o teritorijos šviesių atspalvių.

XIX a. viduryje baltieji amerikiečiai iš Šiaurės ir Pietų suderino savo skirtumus vyriausybės, ekonomikos, visuomenės ir vergovės atžvilgiu. 1850 m. kompromisas, kurį parengė vigas Henry Clay ir demokratas Stephen Douglas, išsprendė vergovės klausimą naujose teritorijose. Pagal kompromisa Kalifornija tapo valstija be vergovės, o Pabėgusių vergų aktas palengvino pabėgusių vergų sugrąžinimą šeimininkams. 1854 m. Kanzaso-Nebraskos aktas panaikino Misūrio kompromisą, tad dabar kiekviena nauja JAV valstija pati nuspresdavo dėl politikos vergovės atžvilgiu.

Apie 1860 m. JAV turėjo 4 mln. vergų, o tai yra beveik 8 kartus daugiau nei 1790 m. Per tą laiką medvilnės gavimas per metus išaugo nuo mažiau nei 1000 tonų iki beveik milijono tonų. Šalyje kilo vergų sukilimai, kuriems vadovavo Gabrielis Proseris (1800 m.), Denmarkas Vesėjus (1822 m.) ir Natas Turneris (1831 m.), bet jie visi nepavyko, o vergai tapo griežčiau prižiūrimi.

Po Abraomo Linkolno pergalės 1860 m. rinkimuose 11 JAV valstijų atsiskyrė nuo sąjungos 1860–1861 m. ir suformavo Amerikos Valstijų Konfederaciją 1861 m. vasario 8 d. Kartu su vakarine Virdžinijos dalimi, kuri tapo atskira Vakarų Virdžinijos valstija, nuo JAV neatsiskyrė 4 iš 5 šiaurinių vergovinių valstijų, kurios tapo žinomos kaip Pasienio valstijos.

Pilietinis karas prasidėjo 1861 m. balandžio 13 d., kai konfederatai užpuolė Samterio fortą Pietų Karolinoje. Balandžio 15 d. Linkolnas kreipėsi į valstijas pareikalavo atsiųsti karių, kurių atvyko 75 tūkst., atgauti fortus, apginti sostinę, „išsaugoti Sąjungą“, kuri jo nuomone vis dar egzistavo nepaisant atsiskyrusių valstijų veiksmų. Pirmas rimtas susidūrimas Bull Run pirmame mūšyje baigėsi netikėtu Sąjungos pralaimėjimu, bet abi pusės suprato, kad karas bus ilgas ir kruvinas.

Karas vyko dviejuose teatruose: Vakarų ir Rytų. Vakaruose sąjungininkai sėkmingai sumušė konfederatus.

Vyriausi vadai: Ulysses S. Grant kairėje, o Robert E. Lee dešinėje.

Rytuose Sąjungai sekėsi prasčiau. 1861 m. vasarą generalui Irvin McDowell įsakyta vienu dideliu mūšiu nugalėti naujai suformuotą Šiaurės Rytų Virdžinijos armiją. Tačiuau pirmasis Bull Run mūšis baigėsi konfederatų pergale ir George B. McClellan tapo nauju sąjungininkų armijų vadu. Po naujos Patomako armijos reorganizacijos jis nesugebėjo užimti konfederatų sostinės Ričmondo Virdžinijoje per Pusiasalio kampaniją ir turėjo trauktis dėl naujai paskirto konfederatų generolo Robert E. Lee spaudimo.

Lee, pasitikėdamas savo armija po antros pergalės Bull Run mūšyje, įsiveržė į Šiaurę, bet buvo sustabdytas kruviname Antietamo mūšyje. Nepaisant pergalės McClellan atsisakė vytis nusilpusią Lee armiją ir buvo nušalintas nuo posto. Naujasis generolas Ambrose Burnside buvo sutriuškintas mažesnės Lee armijos Frederiksburgo mūšyje 1862 m. pabaigoje. Lee vėl laimėjo Šancelorsvilio mūšį 1863 m. gegužę, prarasdamas pagrindinį savo padėjėją Stonewall Jackson. Lee įsiveržė į Pensilvaniją ieškodamas išteklių ir norėdamas nuvarginti Šiaurę. Tačiau jis buvo sumuštas Getisburgo mūšyje 1863 m. liepos 1-3 d. ir vos pabėgo į Virdžiniją.

Tų metų liepos 4 d. Ulysses S. Grant užėmė Misisipės slėnį Viksburgo mūšyje padalindamas Konfederaciją. Linkolnas paskyrė Grantą Sąjungos armijų vyriausiuoju vadu.

Paskutiniai du karo metai buvo nuostolingi abiem pusėms. Grantas norėjo išsekinti Lee armiją. Sekinantis karas buvo padalintas į tris kampanijas. Per Sausumos kampaniją Lee buvo priverstas atsitraukti į Petersburgą, o per Ričmondo-Petersburgo kampaniją Grantas apgulė Petersburgo miestą. Po 10 mėnesių apgulties miestas pasidavė. Bet Grego tvirtovės gynyba leido Lee armijai palikti miestą. Paskutinė Apomatokso kampanija baigėsi, kai Lee pasidavė 1865 m. balandžio 9 d. Po to pasidavė ir kitos konfederatų armijos.

Pagal 1860 m. surašymą per karą mirė 8% JAV baltųjų, kurių amžius 13-43 metai, 6% Šiaurėje ir 18% Pietuose, tad Pilietinis karas buvo nuostolingiausias Amerikos istorijoje. Po karo buvo panaikinta vergovė, atnaujinta Sąjunga ir sustiprintas federalinės vyriausybės vaidmuo.

Rekonstrukcija ir Paauksuotas amžius (1865–1890 m.)

Transkontinentinio geležinkelio užbaigimas (1869 m.), Andrew J. Russell

Rekonstrukcija truko visą dešimtmetį po pilietinio karo. Tuo metu patvirtintos „Rekonstrukcijos pataisos“ turėjo praplėsti juodaodžių civilines teises. Šioms pataisoms priklausė Tryliktoji, kuri uždraudė vergovę ir Keturioliktoji, kuri garantavo pilietybę visiems gimusiems JAV ar naturalizuotiems, Penkioliktoji suteikė teisę balsuoti visiems vyrams nepriklausomai nuo rasės. Nors Pilietinių Teisių aktas (1875 m.) draudė diskriminaciją viešų postų tarnyboje, Juodieji kodeksai, patvirtinti valstijų ir vietiniu lygiu, neleido juodaodžiams naudotis baltųjų privilegijomis.

Kaip atsakas į Rekonstrukciją atsirado Kukluksklanas (KKK) prieš 1870 m. kaip baltųjų viršenybę ginanti organizacija, kuri ribojo juodaodžių laisves. Kongresas išleido Kukluksklano aktą (1870 m.) ir policija uždarė klaną bei paskelbė jį teroristine organizacija. Tačiau 1883 m. Aukščiausiasis Teismas panaikino Pilietinių Teisių aktą (1875 m.) ir taip baigėsi federalinės pastangos nutraukė privačius smurto protrūkius, nukreiptus prieš žmonių teises.

Tuo metu daugelį pietinių JAV sričių valdė kariškiai, kurių dauguma buvo korumpuoti. Rekonstrukcija baigėsi po abejotinų 1876 m. prezidento rinkimų, kuriuose respublikonas Rutherford B. Hayes po ilgos teisinės kovos nugalėjo demokratą Samuel J. Tilden, armija pasitraukė iš Pietų ir jie grįžo į šalies politinę areną.

Paauksuotas amžius yra Mark Twain terminas nusakantis JAV suklestėjimą XIX a. pabaigoje. Amžiaus reformoms priklausė Viešos tarnybos aktas, kuris reikalavo konkurencingo egzamino užimans vyriausybinius postus. Kiti svarbūs įstatymai buvo Tarpvalstinis verslo aktas, kuris užbaigė geležinkelio diskriminacija prieš smulkius siuntėjus, ir Šermano antitrestinis aktas, uždraudęs monopolijas. Tvenas manė, kad šį laikotarpį nuodijo žemės spekuliantai, skandalinga politika ir neetiška verslo praktika.

Amžiaus pabaigoje pagal pramonės produkciją ir pajamas vienam žmogui JAV pasaulyje nusileido tik Didžiajai Britanijai. Dėl didelių skolų ir kritusių sodybų kainų, javų ir medvilnės žemdirbiai prisijungė prie Populistų partijos. Vėliau milžiniška migracijos banga suteikė Amerikai pigios darbo jėgos ir sukūrė įvairias bendruomenes anksčiau neapgyvendintose vietose. 1880–1914 m. buvo migracijos pikas, kai į JAV atvyko apie 22 mln. žmonių. Dėl blogų darbo sąlygų atsirado Darbininkų judėjimas. Svarbios to meto figūros yra John D. Rockefeller ir Andrew Carnegie.

Progresyvizmas, imperializmas ir Pirmasis Pasaulinis karas (1890–1918 m.)

Mulberry gatvė, palei kurią susitelkusi Manheteno Mažoji Italija apie 1900 m. Apie 97% 10 didžiausių Amerikos miestų 1900 m. gyventojai buvo ne ispanų kilmės baltieji.

Viduriniosios klasės nepasitenkinimas politika ir valdžios nesugebėjimas susidoroti su iškilusiomis miesto ir verslo problemomis sukėlė Progresyvizmo judėjimą po 1890 m. Kiekvienam svarbiam mieste, valstijoje ar šalies lygiu progresyvistai reikalavo pasenusių verslo, medicinos ir švietimo institucijų reformų, pašalinti korupciją iš politikos, įvestiefektyvumą kaip algos matą. Svarbūs to meto politikai Theodore Roosevelt, Charles Evans Hughes ir Robert LaFollette Respublikonų partijoje ir demokratas William Jennings Bryan nusprendė imtis progresyvių reformų. Moterys ypač pradėjo siekti rinkimų teisės, prohibicijos, geresnių mokyklų. Svarbiausia jų lyderė buvo Jane Addams iš Čikagos. Progresyvistai įvedė antimonopolinius įstatymus, reguliavo mėsos fasavimą, vaistus ir geležinkelį. Keturios naujos konstitucijos pataisos (Nuo Šešioliktos iki Devynioliktos) atsirado įtakotos judėjimo, tad buvo įvestas federalinis pajamų mokestis, tiesioginis senatorių rinkimas, alkoholio draudimas ir moterų rinkimų teisė. Judėjimo aktyviausias laikotarpis buvo 1900–1918 m.

Užsienio politika

1890 m. JAV iškilo kaip pasaulio ekonominė ir karinė galia. Pagrindinis epizodas buvo Ispanijos-Amerikos karas, prasidėjęs, kai Ispanija atsisakė sušvelninti savo politiką Kuboje, nepaisant Amerikos reikalavimų. „Nuostabų mažą karą“ kaip jį pavadino vienas pareigūnas, sudarė serija amerikiečių pergalių jūroje ir sausumoje. Pagal taikos sutartį JAV gavo Filipinus, Puerto Riką ir Guamą. Kuba tapo nepriklausoma, bet Amerika ją labai globojo. Nors karas buvo populiarus, taikos sutartis daug kam nepatiko. William Jennings Bryan vadovaujami demokratai priešinosi tam, kad Amerika valdytų Filipinus, nes tai laikė imperializmu, netinkančiu Amerikos demokratijai. McKinley atmetė kaltinimus ir jį palaikė daugelis, nes šalyje grįžo klestėjimas, o amerikiečiai triumfavo kare. McKinley lengvai nugalėjo Bryan 1900 m. prezitento rinkimuose. Nugalėjusi filipiniečių patriotų sukilimą, Amerika pradėjo plataus masto programą modernizuoti Filipinų ekonomiką, drastiškai pakelti medicinos paslaugų lygį šalyje. Apie 1908 m. amerikiečiai prarado susidomėjimą imperija ir nukreipė dėmesį į Karibus, ypač Panamos kanalo statymą. Kanalas buvo atidarytas 1914 m. ir pagyvėjo prekyba su Japonija ir Tolimaisiais Rytais. Pagrindinė naujovė buvo Atvirų durų politika, pagal kurią visos imperialistinės jėgos turėjo vienodas teises dalyvauti Kinijos politikoje, bet nė viena negalėjo jos užgrobti.

Prezidentas Woodrow Wilson 1917 m. balandį paskelbė, kad Amerika įsitraukia į Pirmąjį Pasaulinį karą po metus trukusio neutraliteto. Prieš tai JAV rodė susidomėjimą pasauline taika dalyvaudama Hagos konferencijose. Amerikos dalyvavymas kare nulėmė Sąjungininkų pergalę. Vilsonas taip pat sukūrė pasiūlymą, vadinamą Keturiolika punktų, bet jie buvo atmesti Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m. Izolianistinės tendencijos, vyravusios po karo, taip pat sutrukdė JAV dalyvauti Tautų lyga|Tautų lygoje, kuri buvo Versalio sutarties svarbi pasekmė.

Tarpukaris ir Didžioji Depresija (1918–1940 m.)

Po Pirmojo Pasaulinio karo JAV toliau augo kariniu ir ekonominiu atžvilgiu. JAV neratifikavo Versalio sutarties, šalyje dominavo unilateralizmas, netgi izoliacionizmas. Po Spalio revoliucijos amerikiečiai pradėjo bijoti komunistų, kilo trejus metus trukusi Raudonųjų baimė. 1918 m. Amerika prarado 675 tūkst. žmonių dėl Ispaniško gripo pandemijos.

Prohibicijos biuro agentai naikina statines su alkoholiu Čikagoje 1921 m.

1920 m. JAV Konstitucijos Aštuonioliktoji pataisa uždraudė alkoholio prekybą, gamybą, eksportą ir importą. Todėl atsirado nelegalios aludės, vadinamosios spykyzy užeigos, o prekeiviai pelnydavosi nelegaliai parduodami alkoholį. Prohibicija panaikinta 1933 m. pripažinus nesėkmę. Be to, tą dešimtmetį reformavosi Kuklusklanas – apie 1924 m. turėjo maždaug 4,5 mln. narių. 1924 m. Imigracijos aktas apribojo užsieniečių atvykimą į JAV. Tas dešimtmetis vadinamas Triukšmingais dvidešimtaisiais dėl ekonominio klestėjimo. Jaunuoliai pamėgo džiazą, tad kartais tas laikotarpis vadinamas Džiazo amžiumi.

Tuo metu JAV vyko nesubalansuotas klestėjimas: sodybų kaina ir užmokestis krito, o pramonė ir iš jos gaunamas pelnas kilo. Burbulą išpūtė akcijų birža, kuri žlugo 1929 m. lapkričio 29 d. Tai ir kiti ekonominiai faktoriai sukėlė Didžiąją depresiją. JAV patyrė degliaciją, nedarbas nuo 3% 1929 m. išaugo iki 25% 1933 m., trečdaliu smuko pramonės gamyba.

1932 m. demokratų kandidatas į prezidentus Franklin D. Roosevelt pažadėjo „naują sandėrį amerikiečiams“. Ši frazė prilipo jo vadovaujamai administracijai ir jos pasiekimams ekonomikoje. Prasta ekonominė padėtis ir bei demokratų pergalė 1932 m. rinkimuose suteikė Ruzveltui neįprastą įtaką Kongresui per pirmas 100 dienų jam būnant prezidentu. Jis pasinaudojo tuo, kad greitai būtų priimtos priemonės įgyvendinti gyvenimo kokybės gerinimo programos, sustiprinta bankų ir akcijų biržos, ekonomikos, žemės ūkio, pramonės kontrolė, kad būtų užbaigta depresija ir reformuota ekonomika. Atsigavimas buvo greitas visose srityse išskyrus nedarbą, kuris išliko gan aukštas iki 1940 m.

Antrasis Pasaulinis karas (1941–1945 m.)

Kaip ir Pirmojo Pasaulinio karo metu, Amerika iš pradžių buvo neutrali. Pirma JAV parama Sąjungininkams buvo tai, kad ji nutraukė naftos ir kitų žaliavų tiekimą Japonijai, kurių jai reikėjo Kinijos užgrobimui. Kita pagalba buvo 1940 m. rugsėjį Lendlizo forma.

1941 m. gruodžio 7 d. Japonija netikėtai užpuolė Perl Harborą, teisindamasi Amerikos jai uždėtu embargu. Franklin D. Roosevelt kitą dieną paskelbė karą Japonijai, teigdamas, kad gruodžio 7 d. yra „data, kuri gyvuos gėdoje“. Gruodžio 11 d. Trečiasis Reichas paskelbė karą JAV.

Karas su Vokietija

Įstojusi į karą Amerika ir sąjungininkai nusprendė iš pradžių nugalėti Hitlerį Europoje, o kovoje su Japoniją Ramiajame vandenyne laikytis gynybinės pozicijos iki pergalės prieš Vokietiją. Pirmas JAV žingsnis buvo įkurti milžinišką oro bazę Anglijoje iš kur būtų galima bombarduoti Vokietiją. Amerikos oro pajėgos pasitikėjo B-17 Skraidančia tvirtove kaip pagrindiniu sunkiuoju bombonešiu. Britanija nutraukė bombardavimus dienos metu, nes Luftwaffe padarė milžiniškus nuostolius. Amerikiečiai irgi smarkiai nukentėjo, kol neatsirado P-51 Mustangas, ilgo nuotolio karinis lėktuvas, kuris lydėdavo bombonešius.

Išsilaipinimas Normandijoje, Robert F. Sargent nuotrauka. Per karą mūšiuose ir nuo kitų priežasčių žuvo 416 837 amerikiečių kariai.

Pirmi amerikiečių kariniai veiksmai sausumoje buvo kartu su Britanija, Naująja Zelandija ir Australija Šiaurės Afrikoje. 1943 m. gegužes mėn. Britų 8 armija išvijo vokiečius iš Afrikos ir Sąjungininkai kontroliavo regioną iki karo pabaigos. Amerikos laivynas saugojo laivus, kurie per Atlantą gabeno krovinius į Britaniją. Nuo 1943 m. Sąjungininkai kovojo iš Anglijos su nenutrūkstančiu tiekimu, o vokiečiams pradėjo atsiliepti nuolatiniai bombardavimai.

1944 m. pradžioje buvo planuojama invazija į Vakarų Europą. 1944 m. birželio 6 d. Sąjungininkai išsilaipino Normandijoje. Po to JAV smarkiai prisidėjo prie pergalės prieš Nacistinę Vokietiją, ypač per Ardėnų puolimą, kurio Hitleris ėmėsi karo pabaigoje.

Karas brangiai kainavo Amerikai, vien per Ardėnų puolimą (Bulgės mūšis) ji neteko 19 tūkst. žmonių. Po išsilaipinimo Normandijoje dar labiau sustiprėjo Vokietijos bombardavimas, apie 70% visų bombų numestų ant Vokietijos buvo panaudotos tuo metu. 1945 m. balandžio 30 d. Berlyną užėmė sovietai, o Adolfas Hitleris nusižudė. Gegužės 8 d. Vokietija pasidavė.

Karas su Japonija

Dėl karo Europoje, JAV laivynas užėmė gyvybinę poziciją prieš Japoniją ir neleido jai dominuoti viso vandenyno. Iš pradžių Japonija greitai laimėjo keletą pergalių ir įkūrė karines bazes Guame, Tailande, Malajoje, Honkonge, Indonezijoje ir Birmoje. Tai buvo atlikta beveik be pasipriešinimo ir greičiau nei Blickrygas Europoje. Tai buvo svarbu Japonijai, nes jos pramonės pajėgumas sudarė tik 10% JAV.

Douglas MacArthur išsilaipina per Leyte mūšį

Lemiamas momentas kare buvo Midvėjaus mūšis 1942 m. birželį. Po to amerikiečiai kovėsi dėl kelio į Kiniją, kad iš ten galėtų bombarduoti Japoniją su bombonešiais. JAV pradėjo nuo mažesnių, silpniau ginamų salų ir iš pradžių nelietė japonų tvirtovių.

Ramiojo vandenyno karas tapo didžiausiu jūrų mūšiu per žmonijos istoriją. Amerikiečių laivynas laimėjo, nors vienu momentu buvo arti žlugimo. JAV ketino įsiveržti į Japoniją ir priversti ją pasiduoti. 1945 m. balandžio 12 d. mirė prezidentas Franklin D. Roosevelt ir viceprezidentas Harry S. Truman tapo 33-iuoju JAV prezidentu. Po to buvo leista panaudoti atominį ginklą prieš Japoniją.

Sprendimas panaudoti atominį ginklą sukėlė daug ginčų. Šalininkai teigia, kad tokiu būdu buvo išsaugota daug gyvybių, o priešininkai sako, kad neteisinga žudyti nekaltus civilius. Pirma bomba buvo numesta ant Hirošima|Hirošimos 1945 m. rugpjūčio 6 d., o antroji ant Nagasakio rugpjūčio 9 d. Japonija besalygiškai pasidavė 1945 m. rugpjūčio 15 d. užbaigdama karą. Ramiajame vandenyne žuvo daugiau nei 100 tūkst. JAV kareivių.

Šaltasis karas

Šaltojo karo pradžia 1945–1964 m.

Po karo JAV, siekdamos viešpatavimo pasaulyje, turėjo puikias starto sąlygas (flying start). Gamyba nenukentėjo nuo karo, žmonės turėjo pinigų ir didžiulį pirkimo troškulį. Visa tai ir sumažinti mokesčiai spartino ekonomikos kilimą.

Prezidentas Haris Trumenas pasiūlė, kad teisę į darbą visiems garantuotų įstatymas. Kongresas nesutiko. Tada Trumenas pateikė programą „Teisingas kursas“ (Fair Deal), kurioje buvo siūlomos socialinės reformos, siekiančios dar toliau negu Ruzvelto „Naujasis kursas“ (New Deal) 4-ame dešimtmetyje. Valstybė turėjo remti gyvenamųjų namų statybą ir įvesti naujas pašalpas. Tačiau kongresas ir vėl atsisakė dar ir dėl to, kad šaltasis karas reikalavo pinigų ginklavimuisi.

Kontrkultūrinė revoliucija ir Šaltojo karo atšilimas (1964–1988 m.)

Per Šaltąjį karą Amerika įsivėlė į Vietnamo karą, kurio nepopuliarumas maitino jau buvusius visuomeninius judėjimus, buvusius tarp moterų, mažumų ir jaunimo. Presidento Lyndon B. Johnson Didžios visuomenės programos ir Vareno (Earl Warren) teisinis aktyvumas prisidėjo prie visuomenės permainų septintame ir aštuntame dešimtmetyje. Feminizmas ir aplinkosaugos judėjimai tapo politinėmis galiomis, pamažu visi amerikiečiai galėjo naudotis pilietinėmis teisėmis. Tuo metu įvyko Kontrkultūrinė revoliucija suskaldžiusi ir taip priešišką visuomenę, bet atnešusi liberalesnes pažiūras.

1968 m. buvo neramūs metai JAV. Pirmiausia buvo nužudytas Martinas Liuteris Kingas, rinkimų kompanijos metu buvo nušautas demokratų kandidatas į prezidentus Robertas Kenedis.

Šaltojo karo pabaiga (1980–1991 m.)

Reiganas prie Branderburgo vartų ragina nugriauti Berlyno sieną.

Ronaldo Reigano dvi prezidento kadencijos 1980–1988 m. atnešė daug permainų. Dėl jo ekonominės politikos pajamų mokestis sumažėjo nuo 70% iki 28% per 7 metus. Jis toliau mažino valstybės reguliavimą ir mokesčius. 1982 m. JAV patyrė recesiją, bet padėtis greitai pagerėjo: infliacija sumažėjo nuo 11% iki 2%, nedarbas nuo 1982 m. gruodžio mėn. 10,8% nukrito iki 7,5% 1984 m. lapkritį, o ekonomikos augimas nuo 4,5% pakilo iki 7,2%.

Reiganas padidino karines išlaidas, sukurdamas didelį biudžeto deficitą. Jis pristatė sudėtingą raketų gynybos sistemą, pavadintą Strateginės gynybos iniciatyva, kurios dėka JAV teoriškai galėtų kosmose nušauti raketas lazeriais. Nors sistema nebuvo sukurta ar panaudota, sovietus neramino galimybės, atsivėrusios amerikiečiams, o iniciatyvos technologijos paklojo pagrindus dabartinėms antibalistinėms sistemoms.

Reigano vyriausybė taip pat rėmė antikomunistus visame pasaulyje. Jo įsikišimas į Grenadą ir Libiją buvo populiarūs šalyje, bet su Iranu susijusi kontrų afera buvo sutikta nepalankiai. Dėl ginklai-už-įkaitus skandalo buvo nuteisti Oliveris Nortas ir Džonas Poindeksteris.

Reiganas keturis kartus susitiko su Michailu Gorbačiovu, kuris atėjo į valdžią 1985 m. ir jis sutarė dėl dalinio branduolinio nusiginklavimo. Gorbačiovas bandė apsaugoti komunizmą nutraukdamas ginklavimosi varžybas su Amerika ir atsisakydamas Rytų Europos imperijos, bet 1991 m. Tarybų Sąjunga žlugo užbaigdama Šaltąjį karą.

Pasaulio supergalia (1991 m.–dabar)

Po Bilo Klintono tapimo prezidentu 1992 m. Amerikoje prasidėjo viena iš ilgiausiai trukusių ekonominių plėtrų, kurią sukėlė skaitmeninė revoliucija ir atsivėrusios verslo galimybės internete. Su respublikonų kongresu jis priėmė pirmą subalansuotą federalinį biudžetą per 30 metų. 1998 m. Atstovų rūmai apkaltino Klintoną, nes šis melavo apie savo seksualinius santykius su Baltųjų rūmų stažuotoja Monica Lewinsky. Dėl nepavykusios apkaltos ir demokratų pergalės 1998 m. rinkimuose atsistatydino spikeris respublikonas Newt Gingrich.

2000 metų JAV prezidento rinkimuose Džordžas V. Bušas per plauką nugalėjo Alą Gorą. Ypač artimas rezultatas buvo Floridos valstijoje, kuri nulėmė rinkimų baigtį.

Po rugsėjo 11 d.

Niujorkas per rugsėjo 11 d. atakas.

JAV vėl užpuolė Al-Qaeda teroristai 2001 m. rugsėjo 11 dieną, nužudydami 3000 žmonių. Prezidentas Džordžas V. Bušas paskelbė „karą terorizmui“. JAV ir NATO įsiveržė į Afganistaną, kad nuverstų Talibaną, kuris slėpė Al-Qaeda įkūrėją Osamą bin Ladeną. Federalinė vyriausybė ėmėsi priemonių užkirsti kelią galimoms atakoms. Daug ginčų sukėlęs JAV patriotinis aktas suteikė didesnę galią vyriausybei sekti komunikacijas ir panaikino apribojimus federalinės teisėsaugos organams ir žvalgybos tarnyboms keistis informacija. Buvo sukurtas Jungtinių Valstijų nacionalinio saugumo departamentas koordinuoti federalinius antiteroristinius veiksmus. Kai kurie iš šių veiksmų ir JAV elgesys su Gvantanamo įlankos kaleimo sulaikytaisiais sukėlė įtarimų, kad Amerika pažeidinėja žmonių teises.

2003 m. JAV įsiveržė į Iraką, nuvertė jo vyriausybę, sugavo diktatorių Sadamą Huseiną. Bušas teigė, kad karo priežastys yra demokratijos plėtimas ir noras sunaikinti Irako masinio naikinimo ginklus bei išlaisvinti irakiečius. Invazija ir užsitęsęs Irako karas sukėlė tarptautinį nepasitenkinimą. Sumažėjo demokratinių jėgų parama Amerikai, nepaisant pradinės sėkmės. 2007 m. Bušas į Iraką permetė daugiau karių. Tai sumažino mirčių skaičių, bet nepadidino stabilumo šalyje.

Dėl Bušo ir Irako karo nepopuliarumo, 2008 m. finansinės krizė 2008 m. prezidentu buvo išrinktas pirmasis afroamerikietis Barack Obama. Jis palaipsniui pradėjo mažinti Amerikos karių skaičių Irake, tikėdamasis, kad iki 2011 m. gruodžio 31 d. 50 tūkst. amerikiečių sugebės paruošti irakiečių pajėgas tvarkai palaikyti. Obama permetė 30 tūkst. karių į Afganistaną, tikėdamasis po to palaipsniui mažinti jų skaičių. 2011 m. gegužę po dešimtmečio slapstymosi Abotabade buvo nužudytas Osama bin Ladenas.

Dabartiniai įvykiai

2007 m. gruodį Amerikoje ir beveik visoje Europoje prasidėjo ilgiausia po Antrojo pasaulinio karo recesija, dėl kurios išaugo nedarbas ir kilo finansinė krizė. Aukščiausias krizės taškas buvo 2008 m. rugsėjis, kai bankrutavo Lehman Brothers bankas ir kitos finansinės institucijos. JAV vyriausybė turėjo išpirkti nuostolingai dirbusius General Motors ir Chrysler Group koncernus, kurių laikina savininke tapo vyriausybė. Recesija oficialiai baigėsi 2009 m. birželį, bet nedarbas iki 2011 m. vis dar siekia 9% ir daugiau.