Didžioji ekonominė krizė

Dorotos Langens nuotrauka „Migruojanti motina“. Bedarbė 32 metų amžiaus žirnių rinkėja su septyniais vaikais, Kalifornijoje, Nipome, 1936 m. kovo mėn.

JAV bendrasis vidaus produktas 1920–1940 m.

Didžioji ekonominė krizė, kitaip dar Didžioji depresija (angl. Great Depression) – didžiausia kapitalistinio ūkio krizė, vykusi 1929–1933 m. ir apėmusi visas ūkio šakas ir valstybes.

Šią krizę sukėlė devynerius metus (1920–1929 m.) trukęs spartus ir nesubalansuotas ekonomikos augimas bei finansų sistemos kontrolės stoka. Tuo metu žmonės tikėjo Naująja era. 1921–1929 m. „Dow Jones Industrial Average“ indeksas padidėjo 6 kartus. Iki prasidedant krizei penkerius metus intensyviai augo akcijų rinkos, todėl labai daug žmonių investavo. Tuo metu vyravo didelis investuotojų optimizmas, kuris skatino skolinto kapitalo naudojimą investicijoms į rinkas. Prieš prasidedant krizei buvo investuota 8,5 mlrd. dolerių skolinto kapitalo (tuo metu tai buvo visa JAV cirkuliavusi pinigų masė). Ekonominis burbulas neatlaikė ir sprogo. Per ateinančius ketverius metus akcijų rinkų indeksai prarado 89 procentus savo vertės. Akcijų kainos tapo dar mažesnės nei prieš penkerius metus iki krizės.

Krizė prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose po Juodojo ketvirtadienio (pagal kitus šaltinius – keletą mėnesių anksčiau), po panikos Niujorko vertybinių popierių biržoje Volstrite 1929 m. spalio 24 d., staiga nukritus akcijų kainoms, po ko prasidėjo bankrotų ir įsiskolinimų virtinė, apėmusi visas kapitalistines valstybes. Todėl sakoma, kad Didžiąją depresiją sukėlė 1929 m. Volstrito finansų krizė – „juodasis“ 1929 m. spalio 29 d. antradienis.

Krizė pramoninėse šalyse

Po bankrotų ir gamyklų užsidarymo milijonai žmonių tapo bedarbiais, JAV nedarbas pasiekė 24,9 procentų darbingo amžiaus gyventojų. Darbo netekę gyventojai pirko tik būtiniausias prekes ir taip dar sunkino nelengvą ūkio padėtį. JAV, Lenkijoje pramonės produkcija nukrito apie 50 %, taip pat ūkio kritimas atsiliepė ir žemės ūkiui. JAV BVP sumažėjo – 32,6 procentais.

Sumažėjus investicijų vertei, dauguma žmonių pradėjo taupyti, pramonės pardavimai 1930 m. pradėjo mažėti, dėl to pradėjo kristi ir gaminių kainos. 1930 m. gegužę automobilių pardavimai nukrito žemiau 1928 m. lygio. Atlyginimai 1930 m. išliko stabilūs, bet 1931 m. ir jie pradėjo kristi. Žemiausiu krizės tašku yra laikomas 1933 m. kovo mėnuo. Krizė palietė viso pasaulio miestus, ypač tuos, kuriuose buvo daug sunkiosios pramonės, daugelyje šalių statybos praktiškai sustojo. Dėl sustojusio vartojimo taip pat labai nukentėjo žaliavų pramonė (kasyklos, miško pramonė), maisto produktų kainos taip pat krito 60 %, o tai sąlygojo ir didžiulę defliaciją.

Krizė Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse

Krizę mažiau pajuto valstybės, neturinčios plačiau išvystytos pramonės. Tuo metu Lietuva buvo agrarinė valstybė, todėl didžioji krizė Lietuvą palietė mažiau. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga nežymiai prekiavo su kitomis valstybėmis, todėl ir ją Didžioji krizė palietė mažiau. Kai kurių istorikų teigimu, sunki ūkio padėtis padėjo Vokietijoje įsigalėti nacizmui.

Krizės priežastys

JAV didžiąją krizę padėjo spręsti Naujasis kursas (angl. New Deal), ekonominių reformų programa, įvesta JAV prezidento F. Ruzvelto 1933–1944 m. Tada išpopuliarėjo idėja, kad valstybė turi kištis į ekonomiką. Ši idėja paskui daugelį metų dominavo laisvosios rinkos valstybėse.

Viena iš Didžiosios depresijos priežasčių laikoma spekuliacija akcijų biržoje. Alternatyvą pateikia austrų mokslininkai Ludwig von Mises, Murėjus N. Rothbardas ir Frydrichas fon Hajekas, kritikuodami Keinso teoriją. Jie nurodo, kad pagrindinė Didžiosios Depresijos priežastis buvo ekonominiai ciklai ir valstybės kišimasis į ūkį, ypač į pinigų ir kreditų sritis. Jie teigia, kad JAV Federalinės rezervų sistemos sukūrimas 1913 m. sąlygojo didžiulę pinigų paklausą. Šie pinigai, patekę į rinką, nebuvo efektyviai investuojami, bet sukėlė akcijų kainų burbulą. Austrijos Ekonomikos tyrimų institutas šį burbulo sprogimą išpranašavo jau 1929 m. vasario mėn, sakydamas, kad „burbulas sprogs jau po kelių mėnesių“. Ludwig von Mises taip pat tikėjosi šios finansinės katastrofos, kai 1929 metų pradžioje atsisakė jam siūlomo atsakingo posto Kreditantstalt Banke sakydamas, kad „didelis kritimas artėja ir aš nenoriu būti su juo siejamas“.

Frydrichas fon Hajekas 1974 metais gavo Nobelio premiją tarp jų ir už Liudviko von Miseso ekonominių ciklų teorijos vystymą.

Dar viena krizės priežastis buvo Didžioji Britanija, kuri stengėsi grįžti prie Aukso standarto, galiojusio prieš I Pasaulinį karą, tačiau to negalėjo padaryti dėl defliacinio spaudimo. Ji siekė sukelti pasaulinę kainų infliaciją, ir tą galėjo padaryti tik su JAV pagalba, kadangi tiek Prancūzijos bankas, tiek ir Vokietijos bankas to nepalaikė. Montegu Normanas, Anglijos banko vadovas, turėdamas labai gerus asmeninius ryšius su JAV Federalinių rezervų sistemos vadovu Bendžaminu Strongu, pasiekė susitarimą didinti infliaciją abiejose šalyse. Šią infliaciją JAV Federalinių rezervų sistemos pradėjo stabdyti tik 1928 metais, bet jau buvo per vėlu.

Pramoninės produkcijos gamybos indeksai nuo 1927 m. iki 1935 m. (1929 m. = 100 %)

	1927	1928	1929	1930	1931	1932	1933	1934	1935
Didžioji Britanija	95	94	100	94	86	89	95	105	114
Kanada	85	94	100	91	78	68	69	82	90
Prancūzija	84	94	100	99	85	74	83	79	77
Vokietija	95	100	100	86	72	59	68	83	96
Italija	87	99	100	93	84	77	83	85	99
Nyderlandai	87	94	100	109	101	90	90	93	95
Švedija	85	88	100	102	97	89	93	111	125
JAV	85	90	100	83	69	55	63	69	79