Kuba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
República de Cuba
Kubos vėliava Kubos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Kuba žemėlapyje
Valstybinė kalba ispanų
Sostinė Havana
Didžiausias miestas Havana
Valstybės vadovai Raúl Castro
Prezidentas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
110 860 km² (103)
nėra duomenų
Gyventojų
 – 2006 liepa (progn.)
 – Tankis
 
11 382 820 (72)
102,68 žm./km² (69)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2006 (progn.)
44,54 mlrd. $ (84)
3 900 $ (116)
Valiuta Kubos pesas (CUP)
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC -5
UTC -4
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta
nuo JAV
Isp.-Amer. karas
1868 m. spalio 10 d.
1902 m. gegužės 20 d.
1959 m.
Valstybinis himnas Kubos himnas
Interneto kodas .cu
Šalies tel. kodas +53

Kubos Respublika (Kuba) – salų valstybė tarp Karibų jūros, Meksikos įlankos ir Atlanto vandenyno. Kubos valstybę sudaro pagrindinė sala Kuba, Chuventudo sala ir kelios mažų salų grupės. Havana yra didžiausias miestas ir valstybės sostinė. Kubos Santjagas yra antras pagal dydį miestas. Kubos šiaurėje yra JAV ir Bahamos, Meksika į vakarus, Kaimanų salos ir Jamaika į pietus, ir Haitis ir Dominikos Respublika į pietryčius.

1492 m. Kristupas Kolumbas išsilaipino Kubos saloje ir paskelbė ją Ispanijos karalystės dalimi. Kuba liko ispanų valdžioje iki ispanų-amerikiečių 1898 m. karo galo. 1902 m. gavo JAV pripažinimą. Nuo 1953 iki 1959 m. Kuboje įvyko Kubos revoliucija ir pašalino Fulgensijaus Batistos diktatūrą. Kiek veliau, Fidelis Kastro sukūrė naują valdžią. Dabartinė Kubos valdžia laikoma autoritarine.

Kuboje gyvena virš 10 milijonų žmonių, ir sala yra pati didžiausia pagal gyventojų skaičių ir plotą Karibuose. Jos kultūrą remiasi aborigenų, ispanų, afrikos vergų ir JAV kultūra.

Kuba turi 99,8 % raštingumo lygį, naujagimių mirtingumą žemesnį už kai kurias išsivysčiusias šalis ir vidutinę 77 metų gyvenimo trukmę.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis: Kubos istorija

Prieškolumbinė era[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kubos vietinės gyventojos piešinys.

Kuba buvo apgyvendinta Amerikos čiabuvių, kuriuos ispanai vadino aravakais. Šių čiabuvių protėviai atkeliavo iš žemyninės Šiaurės, Pietų ir Centrinės Amerikos dalių.

Ispanų kolonizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po pirmojo išsilaipinimo Guanahanio saloje 1492 m. spalio 12 d., Kristupas Kolumbas išsilaipino Kubos šiaurės rytų pakrantėje spalio 27 d. Jis paskelbė Kubos salą Ispanijos karalystės dalimi ir ją pavadino Isla Juana. 1511 m. netoli Barakoa buvo įkurtas pirmasis ispanų miestas, o vėliau ir kiti miestai, tarp jų ir būsimoji sostinė San Kristobal de la Havaną, kuri buvo įkurta 1515 m. Ispanai pavergė daugiau nei 100 000 žmonių, kurie atsisakė priimti krikščionybę ir privertė juos ieškoti aukso. Per kelis dešimtmečius vietiniai čiabuviai buvo visiškai išnaikinti dėl europiečių atvežtų ligų, įskaitant vėjaraupius ir tymus.

Ilgiau nei 400 metų (1511–1898 m.) Kuba buvo Ispanijos kolonija, kurios ekonomika buvo paremta ūkininkavimu, kasyba ir tabako, cukraus ir kavos eksportu į Europą ir vėliau į Šiaurės Ameriką. Didžiausia darbą atliko Afrikos vergai.

1817 m. saloje gyveno 630 980 žmonių, iš kurių 291 021 baltaodis, 115 691 laisvasis juodaodis ir 224 268 juodaodžiai vergai.

Nepriklausomybės karai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1820 m., kai Ispanijos imperijos dalys sukilo ir kūrė naujas valstybes, Kuba išliko ištikima Ispanijai. Nors sukilimas buvo planuojamas, Ispanijos karūna suteikė Kubai titulą „La Siempre Fidelísima Isla“ (Visada ištikimiausia sala). Ši ištikimybė buvo iš dalies dėl to, kad Kubos prekiautojai buvo priklausomi nuo Ispanijos prekybos srityje, troško apsaugos nuo piratų, bijojo vergų sukilimo ir nerimavo dėl augančios JAV karinės galios.

Dešimties metų karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Siekiant išsivaduoti iš Ispanijos, buvo surengtas 1868 m. sukilimas, kuriam vadovavo Karlosas Manuelis de Kaspedė. K. Mm. de Kaspedė, kuris buvo cukraus plantatorius, išlaisvino savo vergus, kad jie jį remtų kovoje už laisvą Kubą. 1868 m. gruodžio 27 d. jis išleido įstatymą, kuris smerkė vergovę salos teorijoje, bet leido vykdyti ją praktikoje, ir garantavo vergams laisvę, jeigu jie stojo į kariuomenę. 1868 m. maištas tęsėsi kelerius metus ir buvo pavadintas Dešimties metų karu. JAV nepripažino naujos Kubos valdžios, nors dauguma Europos ir Lotynų Amerikos valstybių ją pripažino. 1878 m. pasirašytas Zanchono paktas, kuris nurodė, kad Ispanija turi leisti Kubai pačiai tvarkyti savo reikalus. 1879–1880 m. Kubos patriotas Kalikstas Garsija bandė pradėti dar vieną karą, bet nesulaukė paramos.

Laikotarpis tarp karų[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kuboje klestinti cukraus pramonė naudojosi vergais iki XIX a. pab. 1868 m. Kuba pagamino 720 250 tonų cukraus, t. y. daugiau nei 40 % cukraus, tais metais patekusio į pasaulio rinką. Vergovė klestėjo Kuboje, nors kitose šalyse ji jau buvo panaikinta. Kuboje ji buvo pradėta naikinti XIX a. pab. ir baigėsi 1880 m.

1895 m. karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ištremtas revoliucionierius José Martís 1892 m. Niujorke įkūrė Kubos Revoliucionierių Partiją, kurios tikslas buvo galutinai išvaduoti Kubą iš Ispanijos valdžios. 1895 m. J. Martís nukeliavo į Montekristą ir Santo Domingą. Karas prieš Ispanijos armiją prasidėjo 1895 m. vasario 24 d., bet J. Martís pasiekė Kubą tik balandžio 11 d. Jis žuvo 1895 m. gegužės 19 d. Dos Rioso mūšyje. Jo mirtis įamžino jį kaip Kubos nacionalinį didvyrį.

Ispanijos 200 000 karių armija buvo žymiai didesnė už mažą ir prastai ginkluotą sukilėlių armiją kuri naudojo sabotažą ir partizanines taktikas. Ispanai pradėjo represijas. Kubos karinis gubernatorius suvarė vietinius gyventojus į „sustiprintus“ miestus, kurie dažnai vadinami XX a. koncentracijos stovyklų prototipais. Nuo 200 000 iki 400 000 civilių žuvo nuo bado ir ligų, aukų skaičių patvirtino Raudonasis kryžius.

Politinė sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kuba yra socialistinė valstybė, parlamentinė respublika, kurioje valdžios monopolis yra komunistų partijos rankose. Šalį nuo 1959 metų valdo Fidelis Kastras, pirma kaip premjeras, o nuo 1976 metų – kaip valstybės ir ministrų tarybų prezidentas. Jis taip pat ir komunistų partijos pirmasis sekretorius bei karo pajėgų vadas.

Kubos parlamente (Assemblea Nacional del Poder Popular) dirba 609 nariai, renkami penkerių metų kadencijai. Kandidatai nebūtinai yra partijos nariai, juos siūlo socialinės ir politinės organizacijos (Komunistų partija pagal konstituciją negali siūlyti kandidatų).

Kuba vienintelė socialistinė valstybė Šiaurės ir Pietų Amerikoje. 19581959 m. į valdžią atėjo Fidelis Kastras, 2004 m. vis dar buvo valstybės prezidentas. 1962 m. šioje saloje prie pat JAV, Tarybų Sąjunga, atsakydama į JAV raketų dislokavimą 1961 m. Turkijoje, dislokavo vidutinio nuotolio raketas, todėl kilo Karibų krizė. Kuba buvo smarkiai priklausoma nuo Tarybų Sąjungos, nes ši ją visokeriopai šelpė ir buvo pagrindinė prekybos partnerė. Žlugus Tarybų Sąjungai, nutrūko degalų tiekimas, Kubai iškilo ekonominių sunkumų.

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kubos ekonomika paremta socialistiniais principais. Šalyje beveik visa ekonomika grindžiama planinės ekonomikos pagrindu. Didžiąją dalį gamybos valdo Kubos Vyriausybė ir didžioji dalis Kubos gyventojų dirba valstybiniame sektoriuje. Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad vis daugiau gyventojų ima dirbti privačiame sektoriuje. Pavyzdžiui, 2000 m. viešajame sektoriuje dirbo 77,5 % gyventojų, o privačiame – 22,5 %, palyginus 1981 m., atitinkamai 91,8 ir 8,2 %.

Kapitalo investicijos Kuboje yra apribotos. Norintys investuoti Kuboje, privalo gauti Kubos Vyriausybės sutikimą. Kubos Vyriausybė taip pat nustato prekių ir paslaugų kainas ir produktų racionus gyventojams. Kuboje veikia kortelinė maisto produktų paskirstymo sistema. Tokia ekonomikos sistema laikoma neveiksminga.

XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje žlugus Tarybų Sąjungai, Kuba neteko finansinės paramos. Prieš Tarybų Sąjungos žlugimą, Kuba priklausė nuo Maskvos malonės, nes Kubai Tarybų Sąjunga buvo rinka cukrui, o Tarybų Sąjunga Kubai pastoviai tiekė naftą ir kitus energetikos produktus. Žlugus šiems ekonominiams ryšiams, Kubos ekonomiką ištiko krizė. 1992 m. JAV sustiprino prekybos apribojimus su Kuba, todėl gyvenimo lygis saloje labai sumažėjo. Siekdama sumažinti šalyje kilusį badą, Kubos vyriausybė ėmė vykdyti ūkio reformas. Šalyje buvo panaikinti tam tikri verslo apribojimai. Pirmiausiai buvo leista gyventojams patiems sau sukurti darbo vietas (buvo leista kurti tam tikro lygio ekonominius vienetus, panašius į individualias įmones prekyboje ir gamyboje), imta skatinti turizmą ir leista versle naudoti JAV dolerius.

Turizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nacionalinis Kubos viešbutis, kuriame lankėsi tokios įžymybės kaip Frenkas Sinatra, Vinstonas Čerčilis ir Ernestas Hemingvėjus. Taip pat 1946 m. jame vyko liūdnai pagarsėjusi Havanos konferencija.

Turizmas Kuboje imtas skatinti XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje, siekiant padėti šaliai pakilti iš ekonominės krizės ir sustiprinti šalies ekonomiką. Vos po kelerių metų, jau 1996 m. gaunamos konvertuojamos valiutos pajamos iš turizmo viršijo gaunamas pajamas iš cukraus verslo. Per 10 metų Kuba tris kartus padidino savo dalį Karibų jūros šalių turizmo rinkoje. 2003 m. Kubą aplankė maždaug 1,9 milijono turistų, daugiausiai iš Kanados ir Europos Sąjungos šalių, o pajamos siekė apie 2,1 milijardo JAV dolerių. Toks spartus turizmo sektoriaus augimas Kuboje sukūrė dvipusę ekonomiką. Iš vienos pusės šalyje veikia socialistinė-planinė ekonomika, o iš kitos, tam tikruose sektoriuose, kaip turizmas – liberali laisvos rinkos ekonomika.

Ekonominiai santykiai su Venesuela[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paskutiniais metais Kuba ėmė aktyviai ekonomiškai bendradarbiauti su Venesuela. Venesuela ėmė eksportuoti pigią naftą į Kubą už Kubos gydytojų „misijas“ į Venesuelą. Tokiomis gydytojų misijomis Venesuela siekia pagerinti savo sveikatos apsaugos sistemą.

Pagrindiniai prekybos partneriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemės ūkis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tabako plantacija Pinar del Rijo provincijoje.

Cukranendrių auginimas išlieka svarbiausia Kubos žemės ūkio šaka. Tačiau cukranendrių auginimo apimtys ir derliai mažėja. Aukščiausias cukraus gamybos lygis buvo pasiektas 1989 m., kai buvo užauginta 8 milijonai tonų cukranendrių žaliavos cukraus gamybai.

Darbo rinka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2005 m. iš 4,6 milijono Kubos darbuotojų – žemės ūkyje dirbo 21,2 % dirbančiųjų, 14,4 % – pramonėje, 64,4 % – paslaugų sektoriuje. 2005 m. nedarbas Kuboje siekė maždaug 1,9 %.

Kubos karinės pajėgos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1975 m. iki maždaug 1989 m. stipri TSRS karinė pagalba, leido Kubai sustiprinti kariuomenę. Kubai netekus Tarybų Sąjungos paramos, sumažėjo ir Kubos karinės pajėgos nuo 235 000 (1994 m.) iki maždaug 60 000 (2003 m.). Kubos Vyriausybė karinėms išlaidoms išleidžia ~1,8 % BVP. Dabartinis Revoliucinių Karinių Pajėgų (FAR) vadas yra Fidelio Kastro brolis Raulis Kastro.


Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paplūdimys vienoje iš Kubos salų.

Pagrindinis straipsnis: Kubos geografija

Kuba driekiasi iš rytų į vakarus apie 1 260 km, o jos plotis plačiausioje vietoje – 191 km. Nuo žemyninės JAV dalies ją skiria Floridos sąsiauris, o nuo Espanjolos – Vėjų sąsiauris. Artimiausia Kubos kaimynė Jamaika yra už 139 km. Kubos kranto linijos ilgis – 3 735 km, nes ji labai vingiuota, su šimtais rifų, įlankų ir pusiasalių. Kubai dar priklauso didelė Chuvantido sala ir šimtai mažyčių salelių. Kuba nėra tokia kalnuota kaip gretimos Didžiosios Antilų salos, kalvotas maždaug ketvirtadalis šalies paviršiaus. Pietryčiuose driekiasi Siera Maestros kalnai. Kitur vyrauja lygumos. Kuba – klintinės platformos, giminingos klintinėms Jukatano pusiasalio (Meksika), Floridos ir Bahamų sritims, dalis. Didžiausia šalies upė Kautas teka iš vakarų į rytus, 20 km šiauriau Bajamo. Tačiau Kautu gali plaukioti tik mažos valtelės.

Demografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis: Kubos demografija

Gyventojų skaičiaus kitimas 1961–2003 m. Per šį laikotarpį Kubos populiacija išaugo maždaug nuo 7 mln. iki 11,2 mln. Gyventojų skaičius grafike pateikiamas tūkstančiais.
Kubos gyventojų amžiaus piramidė. Nors Kuba yra priskiriama trečio pasaulio šalims, dėl aukštos vidutinės gyvenimo trukmės ir mažo gimstamumo, Kubos demografinė situacija panaši į industrializuotų ir išsivysčiusių šalių padėtį.[1]

Pasak 2002 m. surašymo, 15 m. ir vyresnių žmonių raštingumas šalyje yra 99,8 %. Anot 2009 m. apskaičiavimų, vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo Kuboje yra 77,45 metų, o metinis gyventojų prieaugis – 0,233 %.[2] 2009 m. duomenimis, tūkstančiui gyventojų per metus šalyje tenka tik 11,13 gimimų. Tai vienas iš mažiausių rodiklių Vakarų pusrutulyje, nors ir didesnis už kai kurių Europos šalių. 2006 m. gimstamumas Kuboje buvo dar mažesnis – 9,88. Gyventojų amžiaus struktūra:[2]

  • 0–14 metų – 18,3 %,
  • 15–64 metų – 70,4 %,
  • 65 metų ir vyresnių – 11,2 % (2009 m. apsk.)

XVIII–XIX a. ir XX a. pr. į Kubą imigravo daug žmonių iš Kanarų salų, Katalonijos, Andalūzijos, ir kitų ispaniškai kalbančių teritorijų. Tarp 1900 m. ir 1930 m. į Kubą iš Ispanijos imigravo beveik milijonas žmonių. Nemažai žmonių atvyko ir iš kitų Europos valstybių. Vėliau prasidėjo masinė emigracija iš Kubos į JAV[3] (ypač Majamį), Ispaniją, Kanadą, Meksiką, Švediją ir kitas šalis.

Gyventojų sudėtis pagal rases:[2]

  • baltaodžių – 65,05 %,
  • mulatų ir metisų – 24,86 %,
  • juodaodžių – 10,08 % (2002 m. surašymas).

Tiesa, dėl rasinės statistikos nėra sutariama: pasak Majamio universiteto, net 62 % Kubos gyventojų yra juodaodžiai.[4]

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis: Kubos kultūra

Kita informacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendros nuorodos:

Žemelapiai:



Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Kuba