Išsilaipinimas Normandijoje
Išsilaipinimas Normandijoje (angl. Normandy landings, pranc. Débarquement de Normandie); dar žinomas kaip D diena (angl. D-day) – Sąjungininkų ekspedicinių karinių pajėgų išsilaipinimas Normandijos regione Antrajame pasauliniame kare, vykęs 1944 m. birželio 6 d. Ši jūrų desanto operacija, kodiniu „Neptūno“ vardu, buvo pirmoji strateginės operacijos „Overlord“ (Normandijos mūšio) dalis, skirta išvaduoti vokiečių okupuotą Prancūziją (ir vėliau Vakarų Europą), padėjusi pamatus Sąjungininkų pergalei Antrajame fronte.
Išsilaipinimas Normandijoje buvo didžiausias pasaulio istorijoje jūrų desantas,[1][2] kurio metu jūroje vienu metu buvo išlaipinta 156 tūkst. kareivių,[3] palaikant 195,7 tūkst. jūrininkų [4] ir vienu metu dalyvaujant beveik 7 tūkst. įvairių tipų karo ir transporto laivų.[3]
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Operacijos planavimas prasidėjo 1943 m. Dar gerokai prieš invazijos pradžią Sąjungininkai dėjo dideles pastangas jai užmaskuoti (operacija „Bodygard“), siekiant suklaidinti vokiečius dėl operacijos datos ir pagrindinių desanto krypčių. Oro sąlygos D dieną buvo, toli gražu, ne idealios, todėl operacijos pradžią teko nukelti 24 valandoms. Dar vienas atidėjimas būtų reiškęs operacijos nukėlimą mažiausiai porai savaičių, nes operacijos planuotojai privalėjo atsižvelgti į Mėnulio fazę ir kylančius potvynius ir atoslūgius, taigi, vos kelios dienos per mėnesį buvo tinkamos išsilaipinimui.
Adolfas Hitleris buvo paskyręs feldmaršalą Erwin Rommel vienu iš vokiečių pajėgų vadu (Armijų grupė B) ir įpareigojo sustiprinti fortifikacinius Atlanto sienos įrenginius, tikintis Sąjungininkų invazijos. Vokietijos pagrindinės jėgos buvo sutelktos prie Lamanšo sąsiaurio, kur buvo laukiama Sąjungininkų išsilaipinimo. Didžiąją Normandijos operacijos plano dalį parengė Didžiosios Britanijos feldmaršalas Bernard Law Montgomery. Operacijos vyriausiasis vadas buvo Dwight Eisenhower, jo pavaduotojas – Arthur Tedder.
Desanto pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Išsilaipinimas Normandijoje vyko birželio 6 d. Naktį, iki jūrų desanto pradžios, vyko priešo teritorijos bombardavimas iš oro ir jūros, iš karto po vidurnakčio krante nusileido 24 000 amerikiečių, britų ir kanadiečių parašiutininkų. Sąjungininkų pėstininkų ir tankų divizijos pradėjo laipintis Prancūzijos pakrantėje rytą 6 val. 30 min. Taip pat surengtos kelios priešą dezinformuojančios operacijos kodiniais pavadinimais „Glimmer“ ir „Taxable“.[5]
Tikslinis 80 km ilgio Normandijos pakrantės ruožas (nuo Orno upės žiočių iki Ozvilio komunos) buvo padalintas į 5 sektorius: Utah Beach, Omaha Beach, Gold Beach, Juno Beach ir Sword Beach. Stiprūs vėjai blaškė desanto laivus, ypač jų užimtose rytinėse pozicijose ties Utah ir Omaha. Išsilaipinančius kareivius paplūdimiuose pasitiko smarki priešo pabūklų ugnis, pakrantės buvo užminuotos ir įtvirtintos įvairiausiomis klūtimis - rąstiniais kuolais, prieštankiniais metalo trikojais, spygliuotos vielos užtvaromis, todėl priešakinėms paplūdimių išvalymo komandoms tekęs darbas buvo sunkus ir pavojingas. Daugiausiai nuostolių patirta 8 km ilgio Omaha sektoriuje, nusėtame aukštų uolų. Kitur – Gold, Juno ir Sword sektoriuose – teko įveikti keletą įtvirtintų gyvenviečių, atkovojant po atskirą pastatą, o Gold sektoriuje du pagrindiniai pabūklų ugnies taškai sunaikinti pasitelkus specialiai paruoštus tankus.
Pasiekimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dienos D pabaigoje anglai ir amerikiečiai išlaipino 5 pėstininkų, 3 oro desanto divizijas ir tankų brigadą. Jiems pavyko užimti 3 – 5 km pločio pakrantės juostą, nors ne visame fronte. Placdarmai buvo visiškai išlaisvinti nuo priešų tik birželio 7 d. Sąjungininkai pirmąją dieną nesugebėjo pasiekti užsibrėžtų tikslų dėl atkaklaus vokiečių priešinimosi, todėl puolimas nebuvo toks greitas kaip buvo suplanuota. Karantanas (Carentan), Sen Lo (St. Lô) ir Bajė (Bayeux) liko vokiečių rankose, o Kanas, pagrindinis tikslas, liko neužimtas iki liepos 21 d. Pirmąją dieną buvo sujungti tik „Juno“ ir „Gold“ sektoriai, o visi penki liko nesujungti iki birželio 12 d. Tačiau operacija įgijo tvirtas pozicijas, kurias Sąjungininkai išplėtė per artimiausius mėnesius (operacija „Kobra“). Vokiečių nuostoliai D-dieną siekė 1000 žuvusių,[6] sąjungininkų aukų skaičius siekė mažiausiai 10 000, iš kurių 4 144 patvirtinti kaip žuvę.[7]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Dominique Lormier (2009). Les victoires françaises de la seconde guerre mondiale. Lucien Souny. ISBN 978-2848862149.
- ↑ Musée du débarquement — Site majeur de la Bataille de Normandie Archyvuota kopija 2013-11-27 iš Wayback Machine projekto. // Arromanches
- ↑ 3,0 3,1 „D-Day June 6, 1944“. US Army Official website. Suarchyvuotas originalas 2013-06-21.
- ↑ Stephen E. Ambrose (1994). D-Day. New York: Simon & Schuster. ISBN 0-684-80137-X.
- ↑ Joy Hakim (1995). A History of Us: War, Peace and all that Jazz. New York: Oxford University Press. pp. 157–161. ISBN 0-19-509514-6.
- ↑ Zaloga 2009, p. 335.
- ↑ Whitmarsh 2009, p. 87.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Whitmarsh, Andrew (2009). D-Day in Photographs. Stroud: History Press. ISBN 978-0-7524-5095-7.
- Zaloga, Steven J. (2009). Rangers Lead the Way: Pointe-du-Hoc, D-Day 1944. Oxford: Osprey. ISBN 978-1-84603-394-0.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- „U.S. Center of Military History“. Suarchyvuotas originalas 2010-11-08. — The Normandy Invasion
- „American D-Day: Omaha Beach, Utah Beach & Pointe du Hoc“.
- „D-Day : Etat des Lieux-6 June 1944 and Battle of Normandy“.
- „Neptune Operations Plan“. Suarchyvuotas originalas 2014-05-03.
- „Debriefing Conference Operation Neptune“. Suarchyvuotas originalas 2014-10-08.
- „D-Day with historical video footage from British, Canadian, American and German national archives“.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |