Versalio sutartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Versalio taikos sutartis – taikos sutartis, pasirašyta 1919 m. birželio 28 d. Versalyje, kuria buvo užbaigtas Pirmasis pasaulinis karas.

Dalyvaujančių šalių tikslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš pradžių taikos meto sąlygos buvo paliktos nuspręsti "Dešimties tarybai" (po du delegatus iš Britanijos, Prancūzijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Italijos ir Japonijos). Tačiau ši taryba buvo netrukus pakeista į "Penkių tarybą", kurią sudarė kiekvienos šalies užsienio reikalų ministrai. Tuo tarpu Prancūzijos ministras pirmininkas France Georges Clemeceau, Italijos ministras pirmininkas Vittorie Emanuele Orlando, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas David Lloyd George ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Woodrow Wilson sudarė "Didįjį ketvertą". Šie keturi vyrai susitiko iš viso 145-iuose uždarose diskusijoje, per kurias sutarė visus svarbiausius sprendimus. Mažiau įtakos turėjusios valstybės susitikdavo savaitiniose "Plenarinėse konferencijose", kuriose diskutavo apie problemas, tačiau nepriemė jokių potvarkių. Konferencijų dalyviai sudarė tarpusavyje apie 50 komisijų, patardavusiomis sutarties sąlygų klausimais.

"Didysis ketvertas" Paryžiaus taikos konferencijoje, 1919 gegužės 27-a. Nuo kairės į dešinę: David Lloyd George, Vittorio Orlando, Georges Clemenceau ir Woodrow Wilson.

Prancūzijos tikslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karo metu Prancūzija prarado 25% 18-30-ies metų vyrų, žuvo 400,000 piliečių bei 1,3 mln. karių. Prancūzijos teritorija taip pat buvo labiausiai pažeista iš visų, buvo ypač pažeistas šalies pagrindinis industrinis regionas šiaurės rytuose, kuriame buvo daugiausiai anglies ir geležies išteklių. Paskutinėmis karo dienomis buvo pagadinti geležinkeliai, tiltai bei fabrikai.

  • Clemenceau siekė užtikrinti Prancūzijos saugumą susilpinant Vokietijos ekonomiją, armiją bei vietoje Vokietijos tampant pagrindiniu metalo tiekėju Europoje.
  • Prancūzai troško apsaugoti šalį nuo galimos vokiečių invasijos atskiriant Prancūziją nuo Vokietijos Reino zona. Tuo būtų galima kompensuoti už Prancūzijos demografinį ir ekonominį atsilikimą, tačiau JAV ir Britanijos atstovai nepalaikė šio prancūzų reikalavimo, tad jis nebuvo įrašytas į sutarties sąlygas. Vietoje to, Britanija pažadėjo Prancūzijai sąjungą Vokietijos užpuolimo atveju, o Wilson sutiko pasiūlyti šį variantą Senatui.
  • Prancūzai siekė išgauti reparacijas, priverčiant Vokietiją sumokėti už karo sukeltą žalą ir taip ją susilpninant.
  • Taip pat Prancūzija siekė Saaro slėnio dėl ten esančių geležies ir anglies išteklių.
  • Prancūzija nepritarė mandatinių teritorijų sistemai ir palaikė pasiūlymą aneksuoti buvusias Vokietijos kolonijas.

Britanijos tikslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Britanija nepatyrė didelių nuostolių karo metu, tačiau karo metų koalicija 1918-ais vykusiuose rinkimuose buvo pažadėjusi išgauti iš vokiečių daug nuolaidų. Visuomenės nuomonė palaikė "teisingos taikos" idėją, siūlančią priversti Vokietiją mokėti reparacijas tam, kad ji nebegalėtų vėl sukelti karo, tačiau "liberaliųjų ir pažengusiųjų" nuomonė palaikė Wilson susitaikymo idėjas.

  • Lloyd George netroško keršto ir bandė rasti kompromisą tarp prancūzų norų ir keturiolikos reikalavimų.
  • Lloyd George siekė tokios reparacijų sumos, kuri nesugriautų Vokietijos ekonomikos ir leistų Vokietijai tapti Britanijos ekonomine partnere.
  • Lloyd George bandė į reparacijų sumą įtraukti ir Britų karo pensijas ir našlių išlaikymą tam, kad dauguma pinigų tektų Britų imperijai.
  • Ministras pirmininkas taip pat bandė sustabdyti Prancūzijos troškimą tapti pagrindine Europos valstybe bei palaikė galių harmoniją. Jis siekė pasinaudoti atsigavusia Vokietija sumažinti Prancūzijos galiai ir sustabdyti bolševikų Rusiją.
  • Lloyd George siekė neutralizuoti Vokietijos laivyną tam, kad Karališkasis laivynas išliktų didžiausias ir stipriausias pasaulyje.
  • Taip pat buvo siekta panaikinti Vokietijos koloninę imperiją, perleisti kelias iš užjūrio teritorijų Britanijai, likusias paverčiant Tautų Sąjungos mandatinėmis teritorijomis.

Jungtinių Amerikos Valstijų tikslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prieš amerikiečiams prisijungiant prie karo kovų, Wilson kalbėjo apie "taiką be laimėjimo". Ši pozicija buvo toliau tesiama po sąjungininkų nugalėjimo. 1918 sausio 8-ąją Wilson paskelbė Amerikos taikos sąlygas "Keturiolikos reikalavimų" formatu.

  • Europos ekonomikos atstatymas, laisvos prekybos svarbos pabrėžimas.
  • Etninių tautų savarankiškas apsisprendimas.
  • Mandatinių teritorijų sistemos sukūrimas buvusioms kolonijoms. Nepalaikė kolonijų ankesavimo, siūlė, kad didžiosios šalys turėtų pagelbėti etninėms tautoms iki kol jos pačios galės save valdyti.
  • Svarbiausias tikslas - Tautų Sąjungos sukūrimas. Ši organizacija turėtų diskutuoti taikos sutarčių keitimą bei išspręsti iškylančias problemas.
  • Nepritarė žiauriam Vokietijos nubaudimui.
  • Siūlė buvusią Vokietijos koloniją Shadong'e, rytų Kinijoje, perleisti Japonijai, o ne grąžinti ją Kinijai.

Italijos tikslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Italija buvo laikoma silpniausia "Didžiojo ketverto" šalimi. Nepriėmus jos sąlygų, Italijos atstovai paliko Paryžiaus taikos konferenciją.

  • Gauti teritorijas pažadėtas Londono sutartyje: Dalmatijos pakrantę, Triestą ir pietų Tirolį.
  • Nepalaikė tautų apsisprendimo principo.
  • Siekė įtikinti Italijos publiką, kad Italija karu pasiekė nemažai ir nekariavo veltui.

Japonijos tikslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Pripažinti, jog Japonija yra dominuojanti valstybė Kinijoje.
  • Buvusių Vokietijos kolonijų Kinijoje gavimas.
  • Norėjo turėti didesnę imperiją dėl saugumo ir ekonominio tvirtumo.
  • Troško būti laikomai viena įtakingiausių ir svarbiausių pasaulio valstybių.
  • Norėjo, kad kitos šalys pripažintų rasinę lygybę ir įtrauktų šį pripažinimą į Tautų Sąjungos steigimo dokumentus.

Sutarties sąlygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijos teritoriniai pasikeitimai po Versalio sutarties pasirašymo.

Sudarymo eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1919 m. sausio 18 d. į Versalį susirinko sąjungininkai aptarti taikos sutarties. Vokietija buvo pakviesta tik 1919 m. balandžio 18 d.

Sutarties esmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Centrinė Europa prieš Versalio sutartį ir po jos

1919 m. birželio 28 d. Versalyje Vokietija pasirašė taikos sutartį su sąjungininkais. Taikos sutartimi Prancūzija gavo Elzasą ir Lotaringiją 1870 metų sienose, Belgija – Malmedi, Morene ir Eupenio apskritis, LenkijaPoznanės provinciją, beveik visą Vakarų Prūsiją, Pomeranijos dalį su išėjimu į Baltijos jūrą. Dancigas paskelbtas nepriklausomu „laisvu miestu“, saugomu Tautų Sąjungos.

Šlėzvigo, Rytų Prūsijos pietinės dalies ir Aukštutinės Silezijos priklausomybė išspręsta 1920 vasario mėn. ir 1921 kovo mėn. plebiscito būdu. Dėl plebiscitų Šlėzvigo šiaurinė dalis atiteko Danijai, beveik visa Aukštutinė Silezija – Lenkijai, Rytinė Prūsijos dalis (Memelio miestas su apylinkėmis) perduotas Antantės tarybai, o vėliau, 1923 m. vasario mėn., prijungtas prie Lietuvos.

Saro sritis atiteko Tautų Lygai 15 metų laikotarpiui su anglių kasyklų perdavimu Prancūzijai. 1935 m. sausio mėn., atlikus Saro srityje referendumą, 93 % balsavusių pasisakė už prijungimą prie Vokietijos.

Vikiteka