Beringija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Beringija – sausumos ruožas, geologinėje istorijoje jungęs Čiukčiją su Aliaska. Ši kontinentinio šelfo dalis periodiškai iškildavo ir nugrimzdavo į jūros dugną ir sudarydavo iki 2000 km pločio sausumos juostą tarp Azijos ir Šiaurės Amerikos. Nuosėdų tyrimai jūros dugne ir abiejose Beringo sąsiaurio pusėse rodo, kad per paskutinius 3 mln. metų Beringija iškilo ir vėl nugrimzdo po vandeniu mažiausiai šešis kartus. Kaskart susijungus žemynams iš Senojo pasaulio į Naująjį ir atgal migravo gyvūnai. Paskutinį kartą Beringija nugrimzdo prieš 10-11 tūkstančių metų. Iki tol sausumos tiltas tarp žemynų egzistavo prieš 15-18 tūkstančių metų.

Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad per šį laikotarpį kelias iš Azijos į Ameriką buvo atviras ne visą laiką. Praėjusius dviem tūkstančiams metų po paskutinės Beringijos iškilimo, Aliaskoje susijungė du milžiniški ledynai, kurie sudarė neįveikiamą kliūtį tarp žemynų. Kartais daroma prielaida, kad pirmykščiai žmonės, kurie spėjo pereiti iš Azijos į Ameriką, tapo kai kurių dabartinių Amerikoje gyvenančių tautų protėviais, pvz., tlinkitų.

Prieš Beringijai išnykstant paskutinį kartą, pasauliniai klimato pokyčiai sudarė sąlygas per Beringiją į Ameriką patekti dabartinių indėnų protėviams. Po to Beringijos vietoje susidarė dabartinis Beringo sąsiauris, o Amerikos gyventojai ilgam tapo izoliuoti. Amerikos apgyvendinimas vyko ir vėliau, bet jau jūros keliu arba ledu (eskimai, aleutai).