Francisco Vásquez de Coronado
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Francisco Vásquez de Coronado | |
|---|---|
| |
| Fransiskas Vaskesas de Koronadas | |
| Gimė | 1510 m. |
| Mirė | 1554 m. rugsėjo 22 d. (~44 metai) |
| Tėvas | Chuanas Vaskesas de Koronado |
| Motina | Isabelė de Luchan |
| Veikla | ispanų konkistadoras |
 Vikiteka |
Francisco Vásquez de Coronado |
Fransiskas Vaskesas de Koronadas (isp. Francisco Vásquez de Coronado; (1510 m. – 1554 m. rugsėjo 22 d.) – ispanų konkistadoras, pirmasis ištyrinėjęs pietvakarines dabartinių JAV žemes. Naujosios Meksikos šiaurinių provincijų gubernatorius, padėjęs pagrindą Šiaurės Amerikos pietvakarių, kur ispanai viešpatavo daugiau nei du šimtmečius, būsimai kolonizacijai.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė Salamankoje, turtingoje Chuano Vaskeso de Koronado ir Isabelės de Luchan šeimoje. Fransiskas Koronadas 1535 m. išvyko į Meksiką, paragintas tėvo patrono sūnaus, vicekaraliaus Antonijaus de Mendosos. Atvykęs vedė Beatris de Estradą, gavo didelę žemių valdą, tarnybą. Tapo Naujosios Galisijos gubernatoriumi.
1539 m. Koronadas išgirdo istoriją apie Septynis Aukso miestus (Sibolą) iš pranciškonų vienuolio Markoso de Nicos, kuris išgyveno nesėkmingą Panfilo de Narvaeso ekspediciją ir teigė matęs aukso miestus indėnų zunių žemėse. Koronadas netrukus surengė ekspediciją ieškoti šio Eldorado. Į ją Koronadas sudėjo visas savo investicijas, taip pat jį gausiai parėmė vicekaralius Mendosa. Tiesa, dar prieš tai Mendosa išsiuntė Kuljakano forto vadą Melčiorą Diasą vienuolio nupasakotu maršrutu, tačiau dėl prastų gamtinių sąlygų toli nenukeliavo.
1540 m. vasario 23 d. Fransisko Vaskeso de Koronado ekspedicija pajudėjo iš Kompostelos (Najaritas). Ją sudarė 335 ispanai, 1300 indėnų, 4 pranciškonų vienuoliai (jų tarpe Markosas de Nica ir Chuanas de Padilja), keletas indėnų ir afrikiečių vergų. Ekspedicija keliavo netoli Kalifornijos įlankos kranto, pasiekė toliausiai šiaurėje buvusį ispanų fortą Kuljakaną. Iš čia ekspedicija vyko padalinta grupelėmis, kadangi priekyje driekėsi skurdžios vietovės, o visiems kariams neužtektų maisto ir vandens. Koronadas su grupe ekspedicijos keliavo kalnuotomis pusdykumėmis, kol pasiekė vietovę, Markoso apibūdintą kaip Sibolą. Tačiau čia tebuvo keletas paprastų zunių pueblų. Pasipiktinę kariai reikalavo Markoso nužudymo, tačiau Koronadas jį išsiuntė atgal į Meksiką.
Toliau ekspedicija keliavo pagal Zunio upę, kol pasiekė zunių kaimą Havikuhą. Kariai buvo išalkę ir šturmavo kaimą nepaisant indėnų pasipriešinimo. Koronadas buvo sužeistas ir ekspediciją teko pristabdyti. Per tą laiką išsiųstos kelios žvalgybinės ekspedicijos. Žvalgai pasiekė hopių žemes – nors jos irgi buvo skurdžios, tačiau jie rado upę tekančią į vakarus – Koloradą. Kitas žvalgų būrys, vadovaujamas Garsijos Lopeso de Kardenaso atrado Didįjį Kolorado kanjoną. Dėl stačių krantų ispanai nusprendė nesugebėsią nuleisti laivų, todėl ėmėsi ieškoti kitos laivybai tinkančios upės.
Koronado ekspedicijai pavyko susisiekti su Ernando de Alarkono ekspedicija. Pastarasis viso šio žygio pradžioje buvo išsiųstas plaukti jūra ir pristatyti maisto atsargas į ispanų ketintą užkariauti Sibolą. Alarkonas pakilo kiek galėdamas aukščiau Kolorado upe ieškodamas Koronado, bet jo neradęs maisto atsargas užkasė. Koronadas jas vėliau atrado. Vėliau Koronadas išsiuntė žvalgų būrį į rytus, vadovaujamą Ernando de Alvarado, kuris atrodo kelis pueblus prie Grandės upės. Viename jų, Tigekse, ekspedicija žiemojo 1540–1541 m. žiemą. Indėnai stovyklą nuolat puldinėjo, kilo Tigekso karas tarp ispanų ir 12 indėnų tivų pueblų. Tuo laikotarpiu Koronadas iš indėno, vadinto „turku“, išgirdo kitą istoriją apie aukso miestą Kivirą, esančią toliau rytuose.
1541 m. pavasarį Koronado ekspedicija leidosi į Didžiąsias lygumas, ieškodama Kiviros. Keliaudami per lygumas ispanai sutiko klajoklius indėnus kerečus, o vėliau tejus. Viešėdamas pas pastaruosius Koronadas sutikęs seną, aklą ir barzdotą vyrą, kuris sakęsi sutikęs keturis žmones, panašius į atvykėlius. Tai galėjęs būti Kabesa de Vaka ir trys jo bendražygiai.
Tejai Koronadui pasakę, kad Kevira yra ne rytuose, o šiaurėje. Pasimetęs konkistadoras didžiąją dalį armijos išsiuntė atgal į Naująją Meksiką, o pats su 40 ispanų, keliais kunigais, tarnais ir indėnais patraukė į šiaurę. Netrukus jis pasiekė Arkanzaso upę. Keliaudamas pagal šią upę jis sutiko indėnus kivirus. Tačiau ir šie gyveno labai paprastai, o vienintelis vertingesnis radinys buvo varinis diržas. Toliau jis pasiekė dar skurdžiau gyvenusius harahėjus.
Galutinai praradęs viltį Koronadas patraukė atgal. 1541 m. gruodžio 27 d. jis smarkiai sužeistas pasiekė Naująją Meksiką. Nors iki 1544 m. jis išliko Naujosios Galisijos gubernatoriumi, tačiau išleidęs visus pinigus ekspedicijai bankrutavo. Jis išvyko į Meksiko miestą, kur mirė 1554 m.
Koronado vardu pavadintas miestas Kalifornijoje ir keletas gamtos objektų pietvakarių JAV.