Vergovė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Berniuko vergo nuotrauka Zanzibare, daryta maždaug 1890 m.

Vergovė – sistema, kurioje žmogus yra laikomas kito žmogaus nuosavybe, vienašaliai verčiamas dirbti prieš savo valią, gali būti parduodamas ar išmainomas kaip nuosavybė, neturi teisės atsisakyti dirbti, išvykti ar reikalauti už darbą atlyginimo.[1] 1926 m. Konvencija dėl vergovės vergovę apibūdina taip: „asmens padėtis arba būsena, kai jo atžvilgiu taikomos visos ar dalinės nuosavybės teisės“.[2]

Vergovės istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Vergovė yra senesnė už rašytinę istoriją ir egzistavo daugelyje kultūrų.[3]

Viduržemio valstybės[taisyti | redaguoti kodą]

Senovės Viduržemio jūros valstybėse egzistavo kelių rūšių vergovė – skolos vergovė, vergovė kaip bausmė už nusikaltimą ir karo belaisvių vergovė.

Lietuva[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Vergovė Lietuvoje.
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
 Crystal Clear app help index.png  Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos medžiagos kelia abejones.
Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose.

Baltų žemės nuo IX a. buvo patekusios į vergų tiekimo zoną. XII a. pab. lietuviai pradėjo grobiamuosius žygius, kurių veikla kartais dar vadinama vergų medžiojimu. Žygiai pasižymėdavo žiaurumu ir žudynėmis. Tarpusavio antpuoliuose Pabaltijo gentys žudydavo viena kitos vyrus, o į nelaisvę imdavo daugiausia tik moteris ir vaikus.

1205 m. Lietuvos raiteliai nusiaubė vieną Estijos sritį. Namo lietuviai vyko su dideliu skaičiumi pavogtų gyvulių, arklių bei daugiau nei tūkstančiu belaisvių estų.[4] Pakeliui namo lietuvių raiteliai pralaimėjo vokiečių kariuomenei. 1219 m. lietuvių būrys įsiveržė į Saremos salą, iš kurios bandė išgabenti jaučius, arklius bei nežinomą skaičių belaisvių, bet pakeliui pralaimėjo vokiečių ir latvių pajėgoms.

12771376 m. laikotarpyje išskiriami 24 didesni lietuvių žygiai į Prūsiją ir lenkų žemes, kurių tikslas buvo parsigabenti vergų. Prekyba žmonėmis buvo svarbus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pajamų šaltinis. Vergus ir belaisvius jie pardavinėdavo aplinkiniams kraštams, Rusijai.

1588 m. Lietuvoje oficialiai atsisakyta vergovės, bet įteisinta baudžiava.[5]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Laura Brace. The Politics of Property – labour, freedom and belonging. Edinburgh University Press, 2004
  2. Slavery Convention
  3. http://www.britannica.com/blackhistory/article-24156
  4. Prekyba belaisviais: Pajamų šaltinis
  5. Ways of ending slavery


Commons-logo.svg Vikiteka: Vergovė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka