Ispanijos kolonijos Amerikoje

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Ispanijos užkariavimai ir Amerikos kolonizacija prasidėjo 1492 m., Kristupui Kolumbui atradus Ameriką. Jis ieškojo kelio į Indiją (pagal tuometį supratimą, Indijos savoka apėmė visas Pietryčių Azijos šalis) ir buvo įsitikinęs, kad jį rado. Kolumbas tapo naujai atrastų žemių gubernatoriumi ir vėliau atliko dar kelias keliones per Atlantą. Kolumbas vergus-indėnus vertė kasti auksą, taip pat mėgino parduoti vergų į Ispaniją. Nors Kolumbas buvo puikus jūrininkas, jis pasirodė kaip prastas administratorius, ir 1500 m. jis buvo nušalintas nuo gubernatoriaus pareigų.

Konkista

Pirmąsias kolonijas ispanai įkūrė Karibų jūros salose. 1502 m. Kolumbas savo ketvirtojoje (ir paskutinėje) kelionėje prie dabartinio Hondūro krantų sutiko didelę kanoją, prikrautą įvairių prekių. Kolumbas užgobė kanoją, kurioje rado kakavos pupelių, kirvių ir kitų vario dirbinių, molinių indų ir medvilninių drabužių. Jis paėmė vieną belaisvį ir dalį krovinio, ir paleido kanoją. Tai buvo pirmasis europiečių susitikimas su Centrinės Amerikos civilizacijomis.

Tordesiljo sutartis 1494 m. tapo bandymu išspręsti ispanų nesitarimus su portugalų kolonizatoriais. Ji padalijo tuomet beveik neištirtą Naująjį pasaulį į Ispanijos ir Portugalijos įtakos sferas. Vėliau paaiškėjo, kad beveik visa Amerika atitenka Ispanijai.

1517 m. sekanti ispanų ekspedicija iš Kubos išplaukė tirti Centrinės Amerikos krantų, ieškodama vergų ji aplankė Jukataną. Netrukus po to prasidėjo užkariavimas (konkista) – ispanai, neseniai baigę vaduoti Iberijos pusiasalį nuo musulmonų (rekonkista), puolė indėnų valstybes ir kitas teritorijas, ir jas užkariavę primetė jiems krikščionybę.

Taip pat skaitykite: konkistadorai, Hernán Cortés, Francisco Pizarro, Francisco Vasquez de Coronado, Bartolomé de las Casas, Jukatano užkariavimas, Peru užkariavimas)

Poveikis indėnams

Ispanų užkariautose teritorijose vietiniai indėnai masiškai mirė tiek nuo europiečių atvežtų ligų (raupų, gripo, tymų, dėmėtosios šiltinės), kurioms jie neturėjo imuniteto, tiek ir nuo žiaurių prievartinio darbo metodų (peonažas dvaruose, mita kasyklose, enkomjenda). Po to, kai daugelyje vietų indėnai visiškai išmirė, į kolonijas buvo pradėti vežti vergai iš Afrikos.

Ispanai su įkarščiu krikštijo indėnus, ir greitai išnaikino visą indėnų kultūrą, kuri galėjo tam kliudyti. Tačiau iš pradžių krikštijimas tik iš dalies davė rezultatus, nes indėnai paprastai krikščionybės teiginius sujungdavo su savo tradiciniais tikėjimais. Kita vertus, ispanai nepiršo indėnams savo kalbos taip, kaip religijos, todėl kai kurios kalbos, pvz., kečujų, aimarų, gvaranių ir nahuatlių (actekų) kalbos, kurias misionieriai naudojo skleisdami tarp indėnų krikščionybę, net išplito už savo natūralių geografinių ribų, joms buvo sukurtas raštas lotyniškų rašmenų pagrindu.

Ilgainiui, ispanai ir indėnai susimaišė, sudarydami metisų klasę. Jie, kaip ir grynakraujai indėnai, buvo priversti mokėti nesąžiningus mokesčius ir buvo žiauriai baudžiami už nepaklusnumą. Daugelį indėnų meno kūrinių užkariautojai palaikė pagoniškais stabais ir sunaikino, o dirbinius iš aukso ir sidabro – perlydė.

Kolonizuoti regionai

Ispanija kontroliavo didžiąją dalį pietų Amerikos, Centrinę Ameriką, Meksiką, Karibų jūros salas ir nemažą dalį dabartinių JAV. Vėliau dalis kolonijų buvo prarastos.

Pirmieji Amerikos užkariavimo metai pasižymėjo kova tarp konkistadorų ir karališkosios valdžios. Paprastai konkistadorai buvo neturtingi riteriai, kurie tikėjosi įgyti žemės ir ją dirbsiančių darbininkų (ko jie negalėjo gauti Europoje).

Šiaurės ir Centrinė Amerika

Pagrindinis straipsnis – Naujoji Ispanija.

Meksika
Florida, įskaitant dalį dabartinių Alabamos ir Misisipės valstijų
Kalifornija ir Naujoji Meksika – sieną su JAV teisiškai nustatė 1819 m. Adams-Onís sutartis. Vidinės teritorijos ispanų nebuvo įsisavintos ar kontroliuojamos. Teritorija apėmė visą arba dalį šių šiuolaikinių JAV valstijų: Kalifornija, Naujoji Meksika, Arizona, Teksasas, Koloradas, Nevada, Juta, Oklahoma, Kanzasas, Vajomingas.
Luizianos teritorija – Ispanija ją kontoliavo tarp 1762-1800 m. . Dauguma šiaurinių ir žemyninių teritorijų nebuvo įsisavinta. Prancūzų kolonistai sudarė gyventojų daugumą. Teritorija apėmė šias dabartinės JAV valstijas: Luiziana, Arkanzasas, Oklahoma, Misūris, Kanzasas, Ajova, Nebraska, Minesota, Šiaurės Dakota, Pietų Dakota, Vajomingas, Montana, Koloradas, Aidahas, bei dabartinės Kanados Albertos ir Saskačevano provincijas.
Gvatemala – užkariauta 1523 m.
Salvadoras
Hondūras
Nikaragva – užkariauta 1524 m. konkistadoro Francisco Hernández de Córdoba
Kosta Rika

Šios šalys atsiskyrė nuo Ispanijos 1821 m. per Meksikos nepriklausomybės karą

Panama – kaip Kolumbijos dalis atsiskyrė nuo Ispanijos 1810 m. Atsiskyrė nuo Kolumbijos 1903 m.

Karibų jūros salos

Pagrindinis straipsnis – Ispanijos Vakarų Indijos.

Ispanija savinosi visas Karibų jūros salas, tačiau ne visose jose buvo įkurtos kolonijos. Ispanija buvo įkūrusi kolonijų tiek pavėjinėse, tiek ir priešvėjinėse salose:

Antigva ir Barbuda
Kuba
Espanjola (dabartinės Haitis ir Dominikos Respublika)
Jamaika
Puerto Rikas

Pietų Amerika

Pagrindiniai straipsniai – Naujoji Granada, Peru vicekaralystė ir La Platos vicekaralystė.

Argentina – Buenos Airės įkurtos 1536 m. (1539 m. apleistos, iš naujo įkurtos 1580 m.). Nepriklausomybė paskelbta 1816 m.
Bolivija – La Pasas įkurtas 1548 m. Nepriklausomybė paskelbta 1825 m.
Čilė – 1541 m. užkariauta inkų imperija. Nepriklausomybė paskelbta 1818 m.
Ekvadoras – 1532 m. užkariavo konkistadoras Francisco Pizarro. 1809 atsiskyrė nuo Ispanijos ir tapo Didžiosios Kolumbijos dalimi.
Kolumbija – 1510 m. ispanai įkūrė Darjeną, pirmąją europiečių gyvenvietę žemyne.

1538 sukurta Naujosios Granados kolonija. Nepriklausomybė paskelbta 1810 m.

Paragvajus – Asunsjonas įkurtas 1537 m. Nepriklausomybė paskelbta 1811 m.
Peru – Inkų imperija užkariauta 1531 konkistadoro Francisco Pizarro.
Urugvajus – atimtas iš Portugalijos 1778 m. 1821-1828 Brazilijos dalis. Nepriklausomybė nuo 1828 m.
Venesuela – Karakasas įkurtas 1567 m. Nepriklausomybė paskelbta 1811 m.

Prekyba su Naujuoju pasauliu

Visi taurieji metalai kolonijose buvo apdėti Quinto Real mokesčiu, t. y. karaliui atitekdavo penktadalis. Amerikos sidabras (ypač iš Sakateko ir Potosi kasyklų) tapo pagrindiniu Ispanijos iždo finansavimo šaltiniu, tai leido Ispanijos karaliams kariauti karus prieš reformaciją Europoje.

Visą prekybą tarp Europos ir Amerikos buvo leidžiama vykdyti tik per Sevilijos (vėliau Kadžio) uostą.

Iš Meksikos taip pat buvo vykdoma ir Filipinų kolonizacija, iš ten Filipinai buvo administruojami iki pat 1821 m.

Ispanų valdų šiaurinė riba

1720 m. nedidelė ekspedicija iš Santa Fe (dabartinė JAV Naujosios Meksikos valstija) susitiko ir mėgino derėtis su prancūzų sąjungininkais pauniais dabartinės JAV Nebraskos valstijos teritorijoje. Tačiau santykiai susiklostė prastai, ir prasidėjo mūšis, kurio metu ispanai buvo sumušti (tik 13 sugrįžo į Naująją Meksiką). Šis mažas susidūrimas žymi tolimiausią ispanų pasistūmėjimo Didžiosiose lygumose ribą.

1781 m., JAV nepriklausomybės karo metu, ispanų ekspedicija iš Sent Lujiso (dabar JAV Misūrio valstija) pasistūmėjo iki Fort St. Joseph (pačiuose dabartinės Mičigano valstijos pietuose) ir užėmė britų fortą. Tačiau šiuo faktu paremtos ispanų teritorinės pretenzijos nebuvo patvirtintos sutartimis ir derybomis.

1791 m. Ispanijos kolonijų šiaurinės sienos Ramiojo vandenyno pakrantėje buvo nustatytos Nutkos konvencija, kuria ispanai pripažino britų kontrolę dabartiniame Oregone.