Raupai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Raupais sergantis vaikas

Raupai (lot. variola) – ūmi, labai užkrečiama, dažnai mirtina virusinė liga. Ligos požymiai – aukšta temperatūra, skausmas, ryški intoksikacija, papulinis – pustulinis bėrimas, paliekantis odoje duobėtus randus.[1]

Etiologija[taisyti | redaguoti kodą]

Raupus sukelia Poxviridae šeimos virusas Poxvirus variolae, viruso genomą sudaro dvigrandė linijinė DNR, virusas matomas net šviesiniu mikroskopu, turi sudėtingą struktūrą – dvi išorines membranas. Apvalkale yra cholesterolio, fosfolipidų ir daug fermentų būtinų viruso reprodukcjai.

Epidemiologija[taisyti | redaguoti kodą]

Tai vienintelė iš stambių infekcinių ligų, kurią PSO iniciatyva pavyko išnaikinti visame pasaulyje – 1977 m. Somalyje užregistruotas paskutinis raupų atvejis. Šiuo metu raupų virusai kultivuojami ir laikomi dviejose laboratorijose – Atlantoje (JAV) ir Maskvoje.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Iš Rytų į Europą šią ligą atvežė romėnai, ir 165–180 m. Romos imperiją apėmė raupų pandemija, nusinešusi apie 5 milijonus gyvybių. XVI a. ispanų konkistadorų į Naująjį pasaulį atnešti raupai iš esmės sugriovė inkų imperiją (per kelerius metus mirė apie 60–90 procentų inkų populiacijos) bei turėjo įtakos actekų žlugimui. Su raupais pradėta kovoti, kai 1796 m. Anglijos gydytojas Edvardas Dženeris (Edward Jenner) atrado nuo jų skiepus. Lietuvoje raupų epidemija buvo po Pirmojo pasaulinio karo, paskutinis susirgimas užfiksuotas 1936 m.

1967 m. Pasaulio sveikatos organizacija pranešė, kad tais metais nuo ligos mirė 2 milijonai žmonių. 1980 m., po masinės vakcinacijos Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos žemynuose, paskelbta, jog raupai išnaikinti.

Žymios aukos[taisyti | redaguoti kodą]

Patofiziologija[taisyti | redaguoti kodą]

Apsikrečiama nuo sergančio ar jau besveikstančio asmens, jam kostint, čiaudant, ar, rečiau, per virusu užterštus ligonio daiktus. Raupų virusas, patekęs į kvėpavimo takus, dauginasi limfoidiniam audinyje, plinta į kraują, pasiekia retikuloendotelines ląsteles. Jose intensyviai dauginasi ir sukelia antrąją virusemiją, kurios metu atsiranda klinikiniai požymiai.

Klinika[taisyti | redaguoti kodą]

Raupų inkubacinis periodas – nuo 12 iki 15 dienų. Požymiai panašūs I stadijos gripo ar peršalimo: staigus karščiavimas, raumenų ir pilvo skausmai, virškinimo sutrikimai, pykinimas. Ligonis netenka jėgų. 4-5 dieną, temperatūrai sumažėjus, liga tampa akivaizdi – iš pradžių burnoje, ant rankų, vėliau ant viso kūno iškyla pūslelių. Mirtimi liga gali baigtis tik tuo atveju jeigu pūslelės pradeda jungtis viena su kita – tada susidaro didžiuliai pūslių plotai, kurie tiesiog atplėšia odą nuo po ja esančių raumenų.

Esama raupų formų, kuriomis sergant pūslelių neiškyla. Vietoje to prasideda kraujavimas po oda, ji tampa juoda, tarsi būtų apdegusi. Akių baltymai paraudonuoja, o jeigu žmogus išgyvena pakankamai ilgai – pajuoduoja. Tuo pat metu prasideda vidinis kraujavimas: ligonis miršta arba nukraujavęs, arba netekęs daug skysčių. Raupai trunka 35-45 paras.

Išgyvenusieji apanka viena arba abiem akimis, odoje visiems laikams lieka raupų duobutės.

Profilaktika[taisyti | redaguoti kodą]

Raupai gydomi specifiniu imonglobulinu, antibiotikais. Svarbiausia profilaktikos priemonė – skiepai. Persirgus raupais susidaro ilgalaikis, patvarus imunitetas prieš visus Orthopoxvirus virusus.

Jau senovės Indijos gydytojai žinojo apie raupus bei buvo išradę vakcinavimo metodą. Tačiau tų laikų induistai nepageidavo skiepytis, nes bijojo įžeisti raupų deivę Sitalą.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Arvydas Ambrozaitis, Birutė Karvelienė. Raupai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 607-608 psl.

Vikiteka