Mielagėnai
| Mielagėnai | ||
|---|---|---|
| ||
  Mielagėnai |
||
| Koordinatės | 55°15′32″š. pl. 26°26′13″r. ilg. / 55.259°š. pl. 26.437°r. ilg.Koordinatės: 55°15′32″š. pl. 26°26′13″r. ilg. / 55.259°š. pl. 26.437°r. ilg. | |
| Apskritis |  Utenos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Ignalinos rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Mielagėnų seniūnija | |
| Gyventojų | 236 | |
| Istoriniai pavadinimai | rus. Магеляны[2] | |
Mielagėnai – miestelis Ignalinos rajono savivaldybėje, 20 km į pietryčius nuo Ignalinos. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.
.jpg)
Yra Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (pastatyta 1790 m.; su varpine ir tvora yra architektūros paminklas), globos namai, biblioteka, paštas (LT-30012), dvi parduotuvės, kapinės.
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pro Mielagėnus teka Kančiogina, 4 km į pietryčius nuo miestelio yra Milašiaus kraštovaizdžio draustinis.
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mielagėnai – asmenvardinis vietovardis, kilęs nuo asmenvardžio Melagėnas (minimi Simon Melegianis 1659 m., Joannis Melegianis 1666 m., Bartholomeus Miłagiewicz 1760–1790 m.).[3]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mielagėnai minimi nuo 1515 m. 1656 m. pirmą kartą minimo Mielagėnų dvaro savininkas buvo bajoras Fabijonas Roličius-Kochanskis. 1736 m. dokumentai rodo, kad Paliesiaus, Mielagėnų ir Krikonių dvarų savininkai buvo Livonijos taurininkai Justina ir Kazimieras Petras Kublickai. 1760 m. dvarą laikinai valdęs Livonijos bajoras J. Grafas pastatydino bažnyčią (koplyčią). Kublickių valdymo metais Mielagėnai plėtėsi kaip parapijos (nuo 1779 m.) ir regiono prekybos centras. 1768 m. Mielagėnams Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas suteikė trijų prekymečių ir savaitinio turgaus privilegiją. 1790 m. pašventinta mūrinė bažnyčia.
Nuo 1828 m. minima parapinė mokykla. 1863–1950 m. Mielagėnai buvo valsčiaus centras. 1893–1915 m. veikė pradžios mokykla dėstomąja rusų kalba, 1921–1939 m. pradžios mokykla dėstomąja lenkų kalba, 1944–1948 m. progimnazija, 1948–2001 m. vidurinė, nuo 2001 m. Mielagėnų pagrindinė mokykla.
1914 m. įsteigtas „Ryto“ draugijos skyrius. 1920–1939 m. Mielagėnai priklausė Lenkijos okupuotam Vilniaus kraštui. 1928–1936 m. veikė Šv. Kazimiero draugijos skyrius. 1939–1940 m. Mielagėnai buvo prijungti prie Baltarusijos SSR. 1941 m. liepos mėn. nacių okupacinės valdžios įsakymu į Švenčionių getą buvo iškeldinta 15 žydų šeimą. 1944 m. liepos mėn. besitraukianti Vokietijos kariuomenė miestelį padegė. 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. sovietinė valdžia ištrėmė 8 gyventojus, įkalino kleboną K. Gumbaragį. 1950–1951 m. Mielagėnų vidurinėje mokykloje veikė pogrindinė moksleivių antisovietinė organizacija – Lietuvos tautinio išsivadavimo sąjunga – išspausdino programą, atsišaukimų; nariai buvo susekti ir MGB suimti. 1950–1994 m. Mielagėnai buvo apylinkės, 1949–1991 m. „Naujo kelio“ kolūkio, 1991–1997 m. žemės ūkio bendrovės centras. [4] 1942 m. įkurta biblioteka, po karo – kultūros namai, dab. Ignalinos kultūros centro filialas, ambulatorija.
Mielagėnai 1905 m. laikraštyje trumpai apibūdinami taip:
|
Mielagėnų (Švenčionių pav., Vilniaus gub.) miestelis nelabai didelis, gyventojų bus apie 400. Yra mūrinė graži bažnyčia, valsčiaus valdyba, mokykla, monopolis, arbatnamis, 2 aludi ir 9 žydų sąkrovos. Apygardoje kaimiečiai užsiima žemės ūkiu ir medinių indų dirbimu. Parduoda juos Vydžiuose, Švenčionyse per šv. Kazimierą. Dabar, kada pabrango medis, ši pramonė jau mažinasi, žmonės ieško uždarbio po miestus dirbtuvėse ir fabrikuose. „Vilniaus žinios“, 1905 m., Nr. 187, p. 3. |
|
XX a. tarpukariu miestelis buvo žinomas kaip Melagėnai ir buvo okupuotas lenkų armijos.
2008 m. patvirtintas Mielagėnų herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| 1863–1920 m. | Mielagėnų valsčiaus centras | Švenčionių apskritis | |
| 1920–1939 m. | Lenkija | ||
| 1939–1940 m. | Baltarusijos TSR | ||
| 1940–1950 m. | |||
| 1950–1995 m. | Mielagėnų apylinkės centras | Ignalinos rajonas | |
| 1995– | Mielagėnų seniūnijos centras | Ignalinos rajono savivaldybė | Utenos apskritis |
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.jpg)
- Vėlyvojo klasicizmo Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pašventinta 1790 m., 1816 m. pažeminta, pristatytos šoninės navos, portikas, XIX a. – XX a. kelis kartus restauruota. Bažnyčios eksterjere – Šv. Petro ir Šv. Povilo skulptūros (1838 m., skulptorius V. Smakauskas), interjerą puošia XIX a. paveikslai (evangelistų Šv. Jono, Šv. Luko, Šv. Mato, Šv. Morkaus, visų dail. V. Smakauskas), neobarokinis tabernakulis (1851 m.), gotikos bruožų turinčios durys, sakykla (abu apie 1853 m., abiejų meistras Labanovskis).
- Vartai su varpine, XIX a. pirma pusė.
- Mūrinė tvora, apie 1830 m.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | ||||||||
| 1861 m. | 1867 m.*[2] | 1897 m.sur. | 1905 m.[5] | 1931 m.[6] | 1959 m.sur. | 1970 m.sur.[7] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 180 | 180 | 517 | 516 | 473 | 421 | 321 | ||
| 1979 m.sur.[8] | 1980 m. | 1986 m.[9] | 1989 m.sur.[10] | 2001 m.sur.[11] | 2011 m.sur.[12] | - | ||
| 349 | 300 | 333 | 352 | 286 | 236 | - | ||
| ||||||||
| ||||||||
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaime gimė:
- Vincentas Bortkevičius (1776–1838), 1794 m. ir 1831 m. sukilimų Lietuvoje veikėjas.
- Augustinas Janutėnas (1869~1940), knygnešys, daraktorius.
Šnekta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mielagėnų šnekta priklauso rytų aukštaičių vilniškių tarmei. Ją 2006 m. išsamiai aprašė Vytautas Kardelis knygoje „Mielagėnų apylinkių tekstai“.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK)
- ↑ 2,0 2,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 131 psl. (Wikisources.org)
- ↑ Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/
- ↑ Mielagėnai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 46 psl.
- ↑ Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
- ↑ Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom 1. – Warszawa, 1938.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Algimantas Miškinis ir kt. Mielagėnai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 70
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Mielagėnai. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 719 psl.
- Mielagėnų apylinkių tekstai (sud. Vytautas Kardelis). – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2007. – 132 p. + 1 elektron. opt. diskas (CD-ROM). – ISBN 978-9955-704-20-1
- Mielagėnai 1768–2008 m.: istorinė apybraiža (sud. Jonas Juodagalvis). – Vilnius: Diemedis, 2008. – 16 p. – ISBN 978-9986-23-140-0
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| ||||||||||||||
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
Bernotai – 3 km | Tverečius – 16 km Dietkauščizna – 12 km |
| ||||||||
| IGNALINA – 24 km Ceikiniai – 12 km |
|
Gilūtos – 7 km | |||||||||
| ADUTIŠKIS – 17 km | |||||||||||
