Lietuvių abėcėlė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lietuvių kalbos abėcėlę sudaro 32 raidės:

Majuskulai Minuskulai Pavadinimas IPA garsai
A a a [a]
Ą ą a nosinė [aː]
B b [b]
C c [ʦ]
Č č čė [tʃ]
D d [d]
E e e [e]
Ę ę e nosinė [eː]
Ė ė ė [je]
F f ef [f]
G g [ɡ]
H h ha [h]
I i i trumpoji [i]
Į į i nosinė [iː]
Y y i ilgoji [iː]
J j jot [j]
K k ka [k]
L l el [l]
M m em [m]
N n en [n]
O o o [o]
P p [p]
R r er [r]
S s es [s]
Š š [ʃ]
T t [t]
U u u trumpoji [u]
Ų ų u nosinė [uː]
Ū ū u ilgoji [uː]
V v [v]
Z z [z]
Ž ž žė [ʒ]

Lietuvių kalboje garsai skirstomi į:

  • priebalsius, kurių tarimo pagrindą sudaro ne balsas, o įvairaus pobūdžio triukšmai;
  • balsius, kuriuos tariant oras be jokių kliūčių eina pro atvirą burną;
  • pusbalsius.

Savo ruožtu priebalsiai skirstomi į skardžiuosius, dusliuosius bei pusbalsius. Pastarieji neretai išskiriami kaip atskira garsų grupė.

Balsiai skirstomi į trumpuosius ir ilguosius.

Pirmąją abėcėlę parengė Martynas Mažvydas 1547 m. Joje buvo 23 gotiškojo šrifto raidės. Ten dar nėra įprastų č, š, ž, ą, ę, ė, į, ų, ū[reikalingas šaltinis]

Lotyniškoji abėcėlė (raidynas ar alfabetas) Lietuvoje įsitvirtino XVIII a. pabaigoje.

Dabartinę lietuvių abėcėlę pirmasis pateikė Jonas Jablonskis „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ 1901 m.; tokia pat abėcėlė vartota ir „Lietuviškos gramatikėlės“ litografuotame konspekte 1899 m. Vinco Kudirkos sudarytų rašybos taisyklių „Statrašos ramsčiai“ (1890, litografuotas leidinys) abėcėlė nuo dabartinės iš esmės tesiskiria tuo, kad joje nėra ū.