Zenonas Norkus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Zenonas Norkus
Gimė 1958 m. birželio 22 d.
Kelmės raj. Grinių kaimas
Tautybė lietuvis
Tėvas Bronius Norkus
Motina Morta Norkienė (Zevelskytė)
Sutuoktinis (-ė) Jūratė Černevičiūtė
Vaikai Milda Norkutė (g. 1991)
Veikla Vilniaus universiteto Sociologijos katedros vedėjas
Organizacijos Vilniaus universitetas
Pareigos docentė
Išsilavinimas Habilituotas mokslų daktaras
Alma mater Leningrado universitetas
Žymūs apdovanojimai

Lietuvos mokslo premija (2009); Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius (2016)

Zenonas Norkus (g. 1958 m. birželio 22 d. Griniuose, Kelmės rajonas) – filosofas, sociologas Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto (FsF) profesorius, vertėjas, socialinių mokslų habilituotas daktaras, Lietuvos mokslo premijos (2009), Vilniaus universiteto Rektoriaus mokslo premijos (2002, 2008 m.) laureatas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mama Morta Norkienė (Zevelskytė) (1929-1987), fizikos ir matematikos mokytoja. Paskutinė darbovietė – Pakražančio vidurinė mokykla (Kelmės rajonas)[1], kurią 1976 m. baigė ir sūnus Zenonas Norkus[2].

Tėvas Bronius Norkus (g. 1930 m.), „Naujos vagos“ kolūkio traktorininkas. Sesuo Birutė gimė ir mirė 1964 m.[3]

1965-1976 m. lankė Pakražančio vidurinę mokyklą. 1976-1981 m. studijavo filosofiją Leningrado universiteto Filosofijos fakultete, 1981-1984 m. aspirantas. 1984 m. gruodžio mėn. apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Edmundo Huserlio logikos filosofija" (nostrifikuota 1993 m.)[4].

2002 m. birželio 15 d. socialinių tyrimų institute apgynė habilitacinę disertaciją „Maxas Weberis ir racionalus pasirinkimas"[5].

Stažavosi užsienyje: Bylefeldo universiteto Istorijos ir filosofijos fakultetas (1993 m. balandžio 1 d. iki 1993 m. birželio 30 d.), Baselio universiteto Filosofijos institutas Šveicarija (1994 m. spalis-1995 m. kovas), (Manheimo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos ir mokslo teorijos katedroje su Aleksanderio fon Humbolto fondo stipendija (1996 m. spalis – 1997 m. liepa), nuo 1998 m. spalio iki 1999 m. liepos 31 d. Berlyno mokslo kolegija, nuo 2003 m. liepos 14 d. iki 2003 m. rugojūčio 12 d. Kembridžo universiteto Darvino koledže (Didžioji Britanija), nuo 2003 m. rugsėjo 1 iki 2004 m. birželio 1 d. (su Fulbraito stipendija) Berkeley universiteto Slavistikos, Rytų Europos ir Eurazijos tyrimų institute (JAV), nuo 2009 m. sausio 12 d. iki 2009 m. balandžio 12 d. Berlyno Europos lyginamosios istorijos kolegija (Berlyno laisvasis universitetas).

Vedęs, žmona Jūratė Černevičiūtė (g.1958); dukra Milda Norkutė (g.1991)

Pedagoginė, mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1988 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugpjūčio 31 d. VU Filosofijos katedros vyr. asistentas, 1989-2002 m. docentas. Nuo 19992001 m. dėstė Atviros visuomenės kolegijoje prie Atviros Lietuvos fondo.

Nuo 2002 m. rugsėjo iki 2003 m. VU FsF Filosofijos katedros, nuo 2003 m. rugsėjo iki 2004 m. rugsėjo Socialinės teorijos katedros profesorius, nuo 2004 m. VU Filosofijos fakulteto prodekanas, nuo 2004 m. rugsėjo – VU FsF Sociologijos katedros profesorius[6]., nuo 2018 metų Vilniaus universiteto Sociologijos katedros vedėjas.

2018 m. Zenonui Norkui suteiktas Vilniaus Universiteto išskirtinio profesoriaus statusas.

Moksliniai interesai – Lyginamoji istorinė imperijų sociologija, Pokomunistinė socialinė transformacija, Racionalaus pasirinkimo teorija, Makso Vėberio socialinė teorija, Istorijos ir socialinių mokslų filosofija.

Daugiau nei 100 straipsnių lietuvių ir užsienio kalba, taip pat daugelio knygų autorius[7].

Moka lietuvių, rusų, anglų, vokiečių kalbas.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vykdantysis koordinatorius, respublikinė mokslinė konferencija "Filosofijos prigimtis ir paskirtis", Vilniaus universitetas, 1988 m. vasario mėn.
  • Vykdantysis koordinatorius, respublikinė mokslinė konferencija "Dvasinės vertybės kultūros struktūroje".
  • Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Tarybos narys, nuo 1994 m.
  • Lietuvos filosofų draugijos narys
  • Lietuvos sociologų draugijos vykdomosios tarybos narys
  • Leidinio „Problemos“ redaktorių kolegijos narys, nuo 1998 m.
  • Žurnalo „Sociologija“ redakcijos tarybos narys, nuo 1998m.
  • Žurnalo „Santalka“ redakcinės kolegijos narys, nuo 2006 m.
  • Žurnalo „Filosofija. Sociologija“ redakcinės kolegijos narys, nuo 2001.
  • Atviros visuomenės kolegijos prie George’o Soroso Atviros Lietuvos fondo tutorius, 1999/2000 ir 2000/2001 m.
  • Leidinio „Problemos“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas 2000–2009 m. m.
  • VU Mokslo komiteto narys, nuo 2002–2006 m. m.
  • Tarpuniversitetinio socialinių ir politinių tyrimų konsorciumo (Inter-University Consortium for Political and Social Research, ICPSR) atstovas Lietuvoje (nuo 2009 m.)
  • VU Filosofijos fakulteto mokslo ir strateginės plėtros prodekanas, nuo 2004 m.
  • 2008 m. Professor Optimus, išrinktas VU TSPMI studentų korporacijos RePublica

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Istorika: istorinis įvadas, V.: Taura, 1996, 246 p.
  • Max Weber und Rational Choice, Marburg: Metropolis Verlag, 2001.
  • Max Weber ir racionalusis pasirinkimas. - Iš vokiečių kalbos vertė Albinas Lozuraitis. V.: Margi raštai, 2003, 512 p.
  • Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu, V.: VU leidykla, 2008, 744p. ISBN 978-9955-33-231-2.
  • Nepasiskelbusioji imperija: Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu, V.: Aidai, 2009, 476 p. ISBN: 978-9955-656-73-9
  • Norkus Z. On Baltic Slovenia and Adriatic Lithuania. A Qualitative Comparative Analysis of Patterns in Post-communist Transformation. 375 p. Vilnius: Apostrofa/CEU Pres, 2012, 375 p.

Vertimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • M. Weber. Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia. V.: Pradai, 1997. -365p.
  • M. Weber. Religijos sociologija. – V.:Pradai, 2000. – 335p.
  • N. Elias. Rūmų dvaro visuomenė: karaliaus ir rūmų dvaro aristokratijos sociologijos tyrimai. – V.: Aidai, 2004. – 307p.
  • Weber, M. Mokslas kaip profesinis pašaukimas. Problemos, 1990, 42, 69-82.
  • Weber, M. Politika kaip profesinis pašaukimas. Politologija, 1991, 2, 27-61 (su T. Grinkevičiene).
  • Spengler O. Vakarų saulėlydis (ištrauka). Žmogus ir visuomenė, 1994, 2, 56-59 (su J. Baranova).
  • Scaff, L. A. Veržiantis iš geležinio narvo. Max Weber ir moderniosios sociologijos atsiradimas. V.: Pradai, 1995.
  • Dilthey, W. Sapnas. Kn.: Kultūra ir istorija. Sud. V. Berenis. V.: Gervelė, 1996, 37-42.
  • Merton, R. Socialinė struktūra ir anomija. Sociologija, 1997, 66-84.
  • Pingel, F. Nuo pasaulinės revoliucijos iki postmoderno neapibrėžtumo – kas yra "naujausioji istorija" šiandien? Kn.: Istoriografija ir atvira visuomenė. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga. Sud. U.A. J.Becher, A. Bumblauskas, J. Rüsenas. V. :Vaga, 275–292.
  • Esser, H. (1991) 1998. “Ar žlunga ‘sociologinis metodas’?” Sociologija, 1998, 2, 44-56.
  • Vanberg, V. Organizacijos kaip konstitucinės sistemos. Sociologija, 1999, 4(6), 5-16; 2000, 1-2(8), 5-13.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]