Arūnas Sverdiolas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Arūnas Sverdiolas
2011 05 15Sverdiolas04.JPG
Arūnas Sverdiolas 2011 m. gegužės 15 d. įteikiant Stasio Šalkauskio premiją
Gimė: 1949 m. balandžio 22 d. (68 metai)
Lietuva Vilnius
Tėvai: Solomonas Sverdiolas

Janina Gaidelytė-Sverdiolienė

Veikla: Lietuvos filosofas, pedagogas, visuomenės veikėjas
Alma mater: Vilniaus universitetas
Žymūs apdovanojimai:

Stasio Šalkauskio premija (2011 m.)
Lietuvos mokslo premija (2013 m.)

Commons-logo.svg Vikiteka: Arūnas SverdiolasVikiteka

Arūnas Sverdiolas (g. 1949 m. Vilniuje) – yra Lietuvos filosofas, filosofijos istorikas, vertėjas, pedagogas, visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvas Lietuvos Dainų švenčių organizatorius Solomonas Sverdiolas, brolis Dainius Sverdiolas. 19681973 m. studijavo Vilniaus universitete. 19751978 m. TSRS Mokslų akademijos Filosofijos instituto Maskvoje aspirantas, 1979 m. čia apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją apie katalikiškąją kultūros filosofiją tarpukario Lietuvoje, kuri 1993 m. nostrifikuota kaip humanitarinių mokslų daktaro disertacija. 2007 m. lapkričio 23 d. atliko filosofijos krypties habilitacijos procedūrą Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete tema „Hermeneutinė kultūros filosofija“. [1]

Išsilavinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1968–1973 m. – žurnalistikos studijos Vilniaus Universitete. 1975–1978 m. – TSRS Mokslų akademijos Filosofijos instituto Maskvoje aspirantas, 1979 m. ten apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Katalikų kultūros filosofija buržuazinėje Lietuvoje“. 2007 m. gavo filosofijos krypties habilituoto daktaro laipsnį Vilniaus Universiteto Filosofijos fakultete (tema „Hermeneutinė kultūros filosofija“).

Mokslinė ir pedagoginė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1974 m. pradėjo dirbti Lietuvos MA Filosofijos, sociologijos ir teisės institute (nuo 2002 m. Kultūros, filosofijos ir meno institutas, nuo 2009 m. Lietuvos kultūros tyrimų institutas) ir dirba jame iki šiol Šiuolaikinės filosofijos skyriuje (vyriausiasis mokslo darbuotojas). Dėstė ar dėsto įvairias filosofines ir metodologines disciplinas (filosofiją, filosofijos istoriją, dabartinę filosofiją, hermeneutiką, kultūros filosofiją, humanitarinių mokslų metodologiją, dailėtyros metodologiją, dabartines kultūros teorijas, hermeneutinę kultūros teoriją): Kauno Politechnikos institute (1982–1983), Vilniaus Universitete nuo 1988 metų iki dabar, Vilniaus Dailės akademijoje nuo 1989 metų iki dabar, Lietuvos Muzikos akademijoje (1993–1994), Vytauto Didžiojo Universitete (1993–1994), Klaipėdos Universitete (1995), Atviros visuomenės kolegijoje (1997–2000, 2002–2003). Vilniaus Universitete ir Vilniaus Dailės akademijoje vedė arba veda įvairius filosofijos seminarus magistrantams, doktorantams bei jauniems dėstytojams. Vilniaus universiteto A.J. Greimo Semiotikos ir literatūros teorijos centro vedėjas ir Vilniaus dailės akademijos profesorius.

Visuomeninė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1989–1996 m. – kultūrinio almanacho jaunimui „Proskyna“ redkolegijos narys. Nuo 1991 m. iki dabar – žurnalo „Baltos lankos“ redkolegijos narys ir vienas iš sudarytojų. Nuo 2006 m. – LKTI filosofijos žurnalo „Athena. Filosofijos studijos“ redkolegijos narys. Vienas iš ilgamečių (nuo 1991 m.) kasmetinės „Baltų lankų“ akademinių studijų savaitės Lietuvos aukštųjų mokyklų studentams Druskininkuose steigėjų, organizatorių ir paskaitininkų.

Filosofija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sverdiolas plėtoja hermeneutinę kultūros filosofiją, aprėpdamas keturis susijusius probleminius laukus: 1) filosofiniai istoriniai lietuvių kultūros filosofijos tyrinėjimai; 2) originalus hermeneutinės kultūros filosofijos projekto kūrimas; 3) Lietuvos kultūros istorijos metodologinių priemonių tyrinėjimas; 4) dabartinės Lietuvos kultūros reiškinių filosofinė ir kultūrologinė analizė bei kritika.

Kultūros filosofijos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvių kultūros filosofijos tyrinėjimai išsamiausiai pateikti stambioje Sverdiolo monografijoje Kultūra lietuvių filosofų akiratyje (2012). Čia nagrinėjama lietuvių kultūros filosofijos raida – jos atsiradimas XX a. pradžioje, plėtra I Lietuvos Respublikoje ir tąsą išeivijoje. Kultūros filosofinės problemos pirmąkart buvo iškeltos nacionalinio atgimimo sąlygomis, ieškant „tautos dvasios“ ir „savitos kūrybos“ parametrų, nagrinėjant kultūros ir kalbos santykį bei svarstant žmogaus kaip „mažojo kūrėjo“ teo- ir kosmogoniniame kontekste idėją. Vėliau kultūros filosofijos kūrimo iniciatyva priklausė Vytauto Didžiojo universiteto katalikiškiesiems kultūros filosofams, būtent – Stasiui Šalkauskiui ir Antanui Maceinai. Knygoje parodoma, kaip kultūrinės krizės terpėje kūrėsi pozityvaus pobūdžio kultūros projektas, ir kaip nuo šio projekto grindimo buvo pereita prie jo pamatų kritinio svarstymo ir ardymo. Sverdiolas akcentuoja, kad šioje raidoje kristalizavosi grynai filosofinės analizės plotmė, atsiskirdama nuo ideologinių uždavinių. Remiantis šia plotme, buvo plačiai svarstomas ir persvarstomas nacionalinės kultūros savitumo ir universalumo santykis, Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės reikšmė ir kitos aktualios idėjos.

Kitos dvi monografijos Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofijos studijos – 1 (2002) ir Aiškinimo ratas. Hermeneutinės filosofijos studijos – 2 (2003) priskirtinos filosofijos istorijos žanrui. Tačiau tikrasis Sverdiolo tikslas – perprasti hermeneutinį bei fenomenologinį filosofavimą ir šitaip pasirengti nagrinėti rūpimas kultūros problemas. Knygoje Būti ir klausti nagrinėjamos stambiausių XX amžiaus hermeneutikos atstovų – Wilhelmo Dilthey’aus, Martino Heideggerio, Hanso-Georgo Gadamerio, Paulio Ricœuro, Rudolfo Bultmanno – filosofinės koncepcijos, su jomis susijusios garsiausios diskusijos ir neišspręsti klausimai. Aiškinimo rate tiesiogiai filosofiškai hermeneutiškai nagrinėjama svarbiausių kultūros sričių – istorijos, tradicijos, religijos, meno, šventės, žaidimo, dirbinio, kūrinio ir kitų – problematika.

Hermeneutinė kultūros filosofija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tęsdamas lietuvių kultūros filosofų atliktą darbą, Sverdiolas eina prie pačių problemų ir savarankiškai jas sprendžia dabartinės filosofijos kontekste. Sisteminis Sverdiolo hermeneutinės kultūros filosofijos veikalas yra monografija Steigtis ir sauga (1996). Kultūros filosofijos hermeneutiškumas, anot jo, pirmiausia reiškiasi tuo, kad kultūros filosofijos kūrimo konceptualinės priemonės bandomos išgauti iš pačios Vakarų mąstymo tradicijos, ne tiktai filosofinės, bet ir teologinės, poetinės, istoriografinės ir kt. Todėl analizė plėtojama dviejuose lygmenyse:

  1. konkrečioje tematinėje plotmėje, susijusioje su vienokiais ar kitokiais kultūros tekstais (mitiniais, epiniais, traginiais, poetiniais, religiniais, filosofiniais), kurie pasirodo svarbūs ir įrikiuotini į kultūros kismo vieną ar kitą profilį, taip pat su įvairialypių kultūros istorijų bei teorijų (taip pat ir filosofinių teorijų) nagrinėjama medžiaga;
  2. kartu kaskart mėginama užčiuopti pamatinę kultūros filosofijos problemą: kaip vienu ar kitu atveju reiškiasi vieno ar kito kultūros buvinio (veiksmo ar veikalo – dirbinio, kūrinio ir jų įvairiausių atmainų) buvimo būdas, o formuluojant laiko akiratyje – kaip jie randasi, tveria ir nyksta.

Pamatiniai kultūros aspektai čia įvardinami kaip steigtis ir sauga, palaikančios savitą kultūros buvinių būtį – tvermę. Šios sąvokos nusako kultūrinės ir socialinės žmonių bendrijos pagrindus: jų kūrimą, išradimą, konstravimą, palaikymą, saugojimą, atkūrimą, rekonstravimą bei sklaidą ir plėtrą, pagaliau istorijoje aptinkamą jų kritiką bei dekonstravimą. Teminiu atžvilgiu daugiausia nagrinėjami veiksmai ir jų paradigmatizacija – virtimas veikimo pavyzdžiais, kultūriniais veiksmais.

Monografijoje Apie pamėklinę būtį ir kiti etiudai (2006) nagrinėjamos aktualios Lietuvos kultūros istorijos metodologinės ir kultūros istoriko savivokos problemos, taip pat dabartinė Vakarų filosofijos recepcija Lietuvoje. Pirmojoje knygos dalyje svarstomos kertinės teorinės, metodologinės ir pasaulėžiūrinės Lietuvos kultūros istorijos problemos: savasties dinamika, erdvė ir laikas, funkcionalizmo ir paradigminės istorijos santykis, aprašymo ir argumentacijos bei fenomenų spektro ir lauko skirtys. Knygoje siūlomi nauji, aktualūs, paprastai kultūros istorikų netaikomi konceptualiniai įrankiai spręsti filosofiniams klausimams, bei kultūros istoriko savivokos būdai, kurių prireikia kebliems Lietuvos kultūros istorijos reiškiniams nagrinėti. Demonstruojama, kaip veikia siūlomi įrankiai, nuodugniai nagrinėjant kultūros istorijos šaltinius (išsamiausiai – Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos pamokslo pavyzdžiu). Antrojoje knygos dalyje nagrinėjamos dabartinės lietuvių kultūros ir viešosios sąmonės ypatybės, būtent: jos erdvės ir laiko charakteristikos, korinė sąranga, polinkis ciniškai redukuoti vertybių ir patį aukštybės matmenį ir tokių redukcijų lemiamas mąstysenos lėkštumas. Šių analizių pagrindą sudaro autoriaus išplėtota policentrinių erdvės ir laiko kaip monadiškai organizuotų prasmės konsteliacijų samprata. Trečiojoje dalyje nagrinėjami keli kertiniai dabartinio Vakarų filosofinio ir kultūrologinio mąstymo (Jeano Baudrillard’o, Gilles’o Deleuze’o, Umberto Eco, Jacques’o Derrida) bruožai, atkreipiant ypatingą dėmesį į jų raiškos, recepcijos ir transformacijos Lietuvos teoriniame ir viešajame mąstyme pobūdį.

Knygoje Lėkštutėlė lėkštelė. Keli dabartinės Lietuvos viešosios erdvės ypatumai (2006) tęsiama dabartinės Lietuvos kultūros kritinė analizė. Hermeneutinės kultūros filosofijos idėjos taip pat išdėstytos akademinių paskaitų kurso knygoje Kultūros filosofija (2007).

Dabartiniai Sverdiolo darbai tęsia hermeneutinės kultūros filosofijos projektą. Pastaruoju metu spausdintuose straipsniuose bei rašomoje monografijoje pereinama nuo veiksmų srities prie veikalų – dirbinių ir kūrinių – analizės. Šiuose tyrimuose laikomasi prielaidos, kad dirbinio dirbdinimas ir kūrinio kūrimas tarpsta giliausioje dvilypės žmogaus egzistencinės sąrangos – stygiaus ir geismo – kontekste. Pamatinį kultūros klodą sudaro gamtos dirbimas ir pertvarkymas pagal labai skirtingus projektus ir programas, kurie gamtos daiktus perkeičia į žmogaus daiktus ir ištisus jų ansamblius, lemiančius vienokį ar kitokį egzistencijos pavidalą. Hermeneutine gija šiam tyrimui pasitarnauja Heideggerio ir kitų XX amžiaus mąstytojų darbai, o daugiausia – Aristotelio filosofija, percentruota taip, kad dėmesio lauke atsidurtų prigimtinės rasties bei tvermės (physis, bios) ir dirbtinės rasties bei tvermės (techne, poiesis) gretinimas, atskleidžiantis gamtinę ir kultūrinę būties prigimtį.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. – Stasio Šalkauskio premija už Šalkauskio filosofijos platinimą bei jo darbų tęsimą.

2013 m. – Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „Hermeneutinė kultūros filosofija (2002–2012)“.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parašytos knygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kultūros filosofija Lietuvoje. Vilnius: Mintis, 1983, 208 p. (KTU01-000103498).
  2. Steigtis ir sauga. Kultūros filosofijos etiudai. Vilnius: Baltos lankos, 1996, 367 p. (ISBN 9986-403-76-6)
  3. Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofijos studijos – 1, Vilnius: Strofa, 2002, 392 p. (ISBN 9986-751-54-3).
  4. Aiškinimo ratas. Hermeneutinės filosofijos studijos – 2, Vilnius: Strofa, 2003, 304 p. (ISBN 9986-751-55-1).
  5. Visa aprėpianti dabartis. Algį Mickūną kalbina Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 2004, 190 p. (ISBN 9955-584-46-7).
  6. Lėkštutėlė lėkštelė. Keli dabartinės Lietuvos viešosios erdvės ypatumai, Vilnius: Versus aureus, 2006, 48 p. (ISBN 9955-601-95-7).
  7. Apie pamėklinę būtį ir kiti etiudai, Vilnius: Baltos lankos, 2006, 262 p. (ISBN 9955-23-029-0).
  8. Kultūros filosofija. Bendrauniversitetinio kurso medžiaga antrosios studijų pakopos studentams, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007, 113 p. (ISBN 978-9955-624-85-1).
  9. Kultūra lietuvių filosofų akiratyje, Vilnius: Apostrofa, 2012, 620 p. (ISBN 978-9955-605-73-7).
  10. Kāres, migla un siets. Lietuviešu laikmetīgās kultūras telplaika īpatnības. Rīga: Laikmetīgās mākslas centrs, 2012, 27, [5] p. (ISBN 978-9934-8200-5-2).

Sudarytos knygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. A Guide to Lithuania’s Baroque Monuments, Vilnius Baltos lankos,1997 (ISBN 9986-813-97-2); vokiečių k.: Barockfűhrer durch Litauen, Vilnius: Baltos lankos, 1997 (ISBN . 9986-813-55-7).
  2. Stasys Šalkauskis. Raštai, t. 5, Vilnius: Mintis, 1996, 597 p. (ISBN 5-417-00755-2).
  3. Johanas Štrauchas, Naujųjų amžių filosofijos istorija, Vilnius: Amžius, 1996, 397 p. (ISBN 9986-430-59-6) (ISBN 5-7900-0794-5).
  4. Algirdas Julius Greimas, Gyvenimas ir galvojimas. Straipsniai, esė, pokalbiai, Vilnius: Vyturys, 1998, 222 p. (ISBN 5-7900-0794-5).
  5. Stasys Šalkauskis, Raštai, t. 6, Vilnius: Mintis, 1998, 1021 p. (ISBN 5-417-00755-2).
  6. Hans-Georg Gadamer, Istorija, menas, kalba, Vilnius: Baltos lankos, 1999, 292 p. (ISBN 9986-813-49-2).
  7. Baltos lankos, nr. 11, 1999, 318 p. (ISSN 1392-0189).
  8. Seminarai 1999 (kartu su Antanu Kulakausku), Vilnius: Strofa, 2001, 200 p. (ISSN 1648-7257. ISBN 9986-751-39-X).
  9. Paul Ricoeur, Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas, Vilnius: Baltos lankos, 2001, lxxxix+162 p. (ISBN 9986-403-74-X).
  10. Stasys Šalkauskis, Raštai, t. 7, Vilnius: Mintis, 2002, 781 p. (ISBN 5-417-00840-0).
  11. Baltos lankos, nr. 14, 2002, 208 p. (ISSN 1392-0189).
  12. Vincas Vyčinas, Raštai, t. 1, Vilnius: Mintis, 2002, 592 p. (ISBN 5-417-00844-3).
  13. Baltos lankos, nr. 17, 2003, 203 p. (ISSN 1392-0189).
  14. Jurij Lotman, Kultūros semiotika. Straipsnių rinktinė, Vilnius: Baltos lankos, 2004, 366 p. (ISBN 9955-00-091-0).
  15. Clifford Geertz, Kultūrų interpretavimas. Straipsnių rinktinė, Vilnius: Baltos lankos, 2005, XIV, 368, [1] p. (ISBN 9955-584-94-7).
  16. Stasys Šalkauskis, Raštai, t. 8, Vilnius: Mintis, 2005, 599 p. (ISBN 5-417-00882-6).
  17. Baltos lankos, nr. 21/22, 2006, 367 p. (ISSN 1392-0189).
  18. Baltos lankos, nr. 23, 2006, 231 p. (ISSN 1392-0189).
  19. Il barocco in Lituania. Guida [Barokas Lietuvoje. Gidas, 2, pataisytas leidimas], Vilnius: Baltos lankos, 2007, 206 p. (ISBN 978-9955-23-075-5); (tas pats angliškai – Baroque in Lithuania. Guide, Vilnius: Baltos lankos, 2007.) (ISBN 978-9955-23-074-8).
  20. Vincas Vyčinas, Raštai, t. 2, Vilnius: Mintis, 2007, 589 p. (ISBN 978-5-417-00919-8).
  21. Baltos lankos, nr. 27, 2007, 206 p. (ISSN 1392-0189).
  22. Algis Mickūnas, Demokratija šiandien. Straipsniai ir esė, Vilnius: Versus aureus, 2007, 428 p. (ISBN 978-9955-34-065-2).
  23. Baltos lankos, nr. 29, 2009, 228 p. (ISSN 1392-0189).
  24. Baltos lankos, nr. 31/32, 2010, 383 p. (ISSN 1392-0189).
  25. Vincas Vyčinas, Raštai, t. 3, Vilnius: Mintis, 2009, 608 p. (ISBN 978-5-417-00969-3).
  26. Alphonso Lingis, Bendra kalba, paskiri balsai. Vilniaus paskaitos, Vilnius: Baltos lankos, 2010, 205 p.
  27. Baltos lankos, nr. 34, 2011, 242 p. (ISSN 1392-0189).
  28. Stasys Šalkauskis, Raštai, t. 9, Vilnius: Mintis, 2012, 499 p. ((ISBN 978-5-417-01036-1).
  29. Baltos lankos, nr. 37, 2013, 269 p. (ISSN 1392-0189).
  30. Baltos lankos, nr. 38/39, 2013, 319 p. (ISSN 1392-0189).

Išverstos knygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Hans-Georg Gadamer, Istorija, menas, kalba, Vilnius: Baltos lankos, 1999, 292 p. (ISBN 9986-813-49-2).
  2. Paul Ricoeur, Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas, Vilnius: Baltos lankos, 2001, 162 p. (ISBN 9986-403-74-X).
  3. Emmanuel Levinas, Etika ir begalybė, Vilnius: UAB “Brailio spauda”, 2003 (ISBN 9986-403-14-6).
  4. Maurice Merleau-Ponty, Akis ir dvasia, Vilnius: Baltos lankos, 2005, 115 p. (ISBN 9955-584-81-5).


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]