Juozas Kulys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Juozas Kulys
Gimė 1944 m. gruodžio 23 d. (77 metai)
Kretinga
Sutuoktinis (-ė) Vitalija
Vaikai Agnė
Veikla biochemikas
Alma mater 1967 m. Maskvos universitetas

Juozas Kulys (g. 1944 m. gruodžio 23 d. Kretingoje) – Lietuvos biochemikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslų akademijos akademikas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19511962 m. mokėsi Joniškio 1-joje vidurinėje mokykloje. 1962–1964 m. studijavo Viniaus universiteto Chemijos fakultete, 1964–1967 m. Maskvos universiteto Chemijos fakultete. 1967–1970 m. Maskvos universiteto aspirantas, 1970 m. chemijos mokslų kandidatas, 1982 m. chemijos mokslų daktaras, nuo 1983 m. profesorius. [1][2]

1970–1971 m. Puslaidininkių fizikos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas. 1971-2018 m. dirbo Biochemijos institute. 19741985 m. ir 1992-2013 m. buvo Fermentų chemijos laboratorijos vadovas, 1985–1992 m. šio instituto direktorius, 2013-2018 vyriausias mokslo darbuotojas.

Nuo 1986 m. dėstė Vilniaus universitete, nuo 1991 m. Vytauto Didžiojo universitete, 2001-2015  m. dirbo Vilniaus Gedimino technikos universiteto Chemijos ir bioinžinerijos katedros vedėjo pareigose, 2015-2018 m. buvo šios katedros profesorius, nuo 2018 m. Vilniaus universiteto profesorius emeritas.

19901996 m. Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, 1996-2019 m. tikrasis narys, nuo 2019 akademikas emeritas. [3]

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J. Kulys atrado ir ištyrė bioelektrokatalizės reiškinius, sukūrė biojutiklius, plačiai naudojamus medicinoje ir kitose srityse. Sukūrė pripažintą pasaulyje bioelektrokatalizės mokslo mokyklą, kurioje atrasti ir ištyrinėti nauji mediatoriniai ir bemediatoriniai bioelektrokataliziniai procesai, pirmą kartą panaudotos naujos medžiagos – organiniai metalai, parengtos 19 dr. ir 5 habil. dr. disertacijos. Paskelbė apie 380 mokslinių straipsnių rusų ir anglų kalba, 51 išradimų ir patentų autorius. [4] 20002004 m. vadovavo Lietuvos biochemikų draugijai.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Аналитические системы на основе иммобилизованных ферментов. – Vilnius: Mokslas, 1981. – 200 p.: brėž.
  • Биокатализ в электрохимии органических соединений / Juozas Kulys, Valdemaras Razumas. – Vilnius: Mokslas, 1983. – 169 p.: iliustr.
  • Биоамперометрия / Juozas Kulys, Valdemaras Razumas. – Vilnius: Mokslas, 1986. – 212 p.: iliustr.
  • Ферментативный перенос электрона / Juozas Kulys, Narimantas Čėnas. – Vilnius: Mokslas, 1988. – 171 p.: iliustr.
  • Mathematical Modeling of Biosensors: An Introduction for Chemists and Mathematicians / Romas Baronas, Feliksas Ivanauskas. – Springer, 2010; šios knygos vertimas 2012 m. į arabų kalbą Saudo Arabijos Karaliaus Saudo universitete pagal leidyklos „Springer“ licenciją.
  • Mathematical Modeling of Biosensors. Second Edition / Romas Baronas, Feliksas Ivanauskas. – Springer, 2021.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.mokslas.mii.lt/mokslas/SRITYS/duom00.php?pav=K&sritis=F Archyvuota kopija 2014-02-22 iš Wayback Machine projekto.
  2. Juozas Kulys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 424
  3. http://lma.lt/intranetas/index.php?m=profile&user=312 Archyvuota kopija 2013-11-30 iš Wayback Machine projekto.
  4. Juozas Kulys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 217 psl.