Vytautas Straižys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Vytautas Pranciškus Straižys)
Jump to navigation Jump to search

Vytautas Pranciškus Straižys (g. 1936 m. rugpjūčio 20 d.) – Lietuvos astronomas, profesorius, habilituotas daktaras, Mokslų akademijos narys korespondentas, Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas. 2002 m. jo vardu pavadintas asteroidas 68730 Straizys.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dar studijuojant Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, 1957 m., pasirodė pirmieji jo moksliniai darbai apie kometų ir sidabriškųjų debesų stebėjimus. 1959 metais V. Straižys įstojo į Mokslų Akademijos Fizikos ir matematikos instituto astrofizikos aspirantūrą, vadovaujamą prof. P. Slavėno. 1963 m. apgynė kandidatinę disertaciją „Daugiaspalvių fotometrinių sistemų tyrimas“. Joje pasiūlyti principai, kaip sukurti naują optimalią daugiaspalvę fotometrinę sistemą žvaigždžių temperatūroms, absoliutiniams ryškiams ir tarpžvaigždiniam parausvėjimui nustatyti.

1962–1965 metais kartu su Kazimieru Zdanavičiumi jis sukūrė septyniaspalvę fotometrinę sistemą, kuri pasaulyje žinoma kaip Vilniaus fotometrinė sistema. 1971 m. Tartu universitete V. Straižys apgynė daktaro disertaciją „Daugiaspalvė žvaigždžių fotometrija“. 1967 m. buvo priimtas į Tarptautinę astronomų sąjungą, tapo Fizikos ir matematikos instituto astrofizikos skyriaus vadovu ir išbuvo šiose pareigose beveik 37 metus. Greta darbo Fizikos ir matematikos institute V. Straižys ilgus metus dirbo ir neetatiniu Vilniaus universiteto Astronomijos observatorijos vadovu, dėstė studentams įvairius astronomijos kursus. 1973 m. V. Straižiui paskirta Lietuvos mokslo premija, o 1976 m. suteiktas profesoriaus vardas už labai sėkmingą darbą rengiant aukštos kvalifikacijos specialistus. 1977 m. V. Straižys pradėjo leisti Vilniaus astronomijos observatorijos biuletenį, o nuo 1992 metų – tarptautinį žurnalą Baltic Astronomy.

Vilniaus fotometrinė sistema ypač išpopuliarėjo, kai V. Straižys 1977 metais išleido monografiją „Daugiaspalvė žvaigždžių fotometrija“. Jis buvo kviečiamas į šios tematikos tarptautines mokslines konferencijas, buvo daugelio jų organizacinių komitetų narys. Vilniaus sistema stebėjimams imta naudoti įvairiose šalyse (JAV, Čilėje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Britanijoje). 19781979 m. Vilniaus sistema pradėta plačiai taikyti Galaktikos struktūrai, žvaigždžių spiečiams ir tarpžvaigždinei ekstinkcijai tirti įvairiose dangaus srityse, taip pat žvaigždžių metalingumui nustatyti. 1979–1985 m. Straižys buvo išrinktas Tarptautinės astronomų sąjungos Žvaigždžių klasifikacijos komisijos viceprezidentu ir prezidentu. 1982 m. išleista antroji jo monografija „Žvaigždės su metalų deficitu“. Joje parodyta, kad sistema tinka klasifikuoti ne tik normalios cheminės sudėties žvaigždėms, bet ir nemetalingoms, anglingosioms, emisinėms žvaigždėms, baltosioms nykštukėms, subnykštukėms, dvinarėms žvaigždėms. Vilniaus fotometrinė sistema iki šiol yra viena labiausiai pritaikytų klasifikuoti bet kurį Galaktikos lauko žvaigždžių rinkinį esant tarpžvaigždinei ekstinkcijai. Sistema taip pat leidžia klasifikuoti įvairių tipų pekuliariąsias žvaigždes. Didelė darbo patirtis lėmė tai, kad Lietuvos astronomai buvo pakviesti bendradarbiauti su Europos kosmoso agentūra ruošiant į kosmosą GAIA observatoriją, o V. Straižys – vadovauti jos pekuliariųjų žvaigždžių klasifikacijos darbo grupei.

1981 m. pradėti darbai tiriant tarpžvaigždinius dulkių debesis Saulės aplinkoje. Su bendradarbiais tirti tarpžvaigždiniai debesys Tauro, Persėjo, Gulbės, Skorpiono, Gyvatės, Cefėjo žvaigždynuose. 1986 m. pradėti bendri darbai su Italijos, Vatikano ir Britanijos astronomais taikant krūvio sąsajos įtaisų (CCD) imtuvus Galaktikos struktūrai tirti pasirinktose dangaus srityse, daugiausia – kamuolinių spiečių kryptimi. Vėliau į šiuos darbus įsitraukė JAV, Argentinos, Lenkijos astronomai. 2000 m. šis projektas laimėjo tarptautinį Amerikos astronomijos draugijos Chretien grantą ir iki šiol yra vykdomas tiriant Galaktikos struktūrą žemose platumose (netoli Galaktikos plokštumos), kur kitos fotometrinės sistemos yra bejėgės dėl tarpžvaigždinio parausvėjimo.

1992 m. JAV išleista prof. V. Straižio monografija „Multicolor Stellar Photometry“. 1992–1993 metais jis dirbo JAV: dėstė astronomijos kursą Niujorko valstijos Junion koledže ir vykdė mokslinius tyrimus. Iki šiol mokslinėje spaudoje paskelbta virš 300 straipsnių, 3 monografijos. Jam vadovaujant apginta virš 20 disertacijų. 1969–1990 metais V. Straižys vadovavo Molėtų astronomijos observatorijos bei Maidanako stebėjimų stoties Uzbekistane statybai ir teleskopų įrengimui. Už ypač reikšmingus nuopelnus mokslui prof. V. Straižys 1996 m. išrinktas MA nariu korespondentu. 2003 m. prof. V. Straižys apdovanotas Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino karininko kryžiumi, o už darbų ciklą „Galaktikos struktūros ir evoliucijos tyrimai 1982–2002“ kartu su Gražina Tautvaišiene, Antanu Bartkevičiumi ir Kazimieru Zdanavičiumi jam antrą kartą skirta Lietuvos mokslo premija.

1977–1990 m. profesorius V. Straižys buvo Vilniaus astronomijos observatorijos biuletenio redaktorius. Nuo 1992 m. jis yra tarptautinio žurnalo „Baltic Astronomy“, o nuo 1992 m. – periodinio leidinio Lietuvos dangus redaktorius. 1992 m. išleista populiari knyga „Paukščių takas“. 1984 m. kartu su Antanu Juška sudarė ir išleido „Astronomijos enciklopedinį žodyną“, o 2002 m. vienas parengė ir išleido jau dvigubai platesnį tokio pat pavadinimo žodyną. 1993 m. išleistas „Astronomijos“ vadovėlis vidurinės mokyklos 12 klasei, 1995 metais kartu su Aloyzu Pučinsku ir Algimantu Ažusieniu – „Astronomijos“ vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams ir doktorantams (atnaujintas 1999 metais). Nuo 1955 metų yra parašęs virš 500 mokslo populiarinimo straipsnių ir leidinių.

V. Straižys nuolatinis astronominių renginių Molėtų observatorijoje dalyvis ("Žvaigždėtosios naktys", 2006 m.)

Monografijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Straizys V., Multicolor Stellar Photometry, Vilnius, 1977
  2. Straizys V., Metal-Deficient Stars, Vilnius, 1982
  3. Straizys V., Multicolor Stellar Photometry, Pachart Pub House, 1992, 570 pages.