Gintaras Valiulis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Gintaras Valiulis
Gimė 1963 m. spalio 4 d. (56 metai)
Vilniuje
Sutuoktinis (-ė) Irma (g. 1964)
Vaikai Gintarė (g. 1991) ir Atėnė (g. 1998)
Veikla fizikas
Alma mater Vilniaus universitetas
Žymūs apdovanojimai

Gintaras Valiulis (g. 1963 m. spalio 4 d. Vilniuje) – Lietuvos fizikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19811986 m. studijavo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete (baigė su pagyrimu)[1], 1986–1989 m. – aspirantūroje. 1992 m. Vilniaus universitete apgynė fizinių mokslų daktaro disertaciją „Nenuostovumai ir femtosekundinių impulsų generacija tribangės parametrinės sąveikos metu“ (vadovas Algirdas Petras Stabinis), o 2005 m. – habilituoto fizinių mokslų daktaro disertaciją „Parametrinis šviesos lokalizavimas“[2]. Stažavosi Insubrijos universitete Italijoje.

Nuo 1989 m. – VU FF Kvantinės elektronikos katedros mokslo darbuotojas. Nuo 1997 m. – docentas.

Europos fizikų draugijos narys[3].

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinės mokslinės veiklos sritys: netiesinė optika, impulsų spūda tribangėje parametrinėje sąveikoje, erdvinių ir laikinių šviesos solitonų generacija, lokalizuotų erdvėlaikyje šviesos darinių susidarymas, X bangų formavimas[1][3]. Per 100 mokslinių publikacijų autorius ir bendraautoris.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Gintaras Valiulis. Solitonai šviesolaidyje. Vilnius: 1997. – 34 p.:iliustr.
  • Algirdas Petras Stabinis, Gintaras Valiulis. Ultratrumpųjų šviesos impulsų netiesinė optika. Vilnius: TEV, 2008. – 242 p.:iliustr. ISBN 978-9955-879-28-2

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]