Vitalijus Janickis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vitalijus Janickis
Janickis portr.jpeg
Gimė 1948 m. balandžio 21 d. (73 metai)
Kaune
Tėvas Jonas Janickis
Veikla Lietuvos chemikas neorganikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.

Vitalijus Janickis (1948 m. balandžio 21 d. Kaune2018 m. rugsėjo 9 d. Kaune) – Lietuvos chemikas neorganikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, profesorius. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jono Janickio sūnus. 1965 m. baigė Kauno J. Jablonskio vidurinę mokyklą.1970 m. baigė Kauno politechnikos institutą, įgijo Inžinieriaus chemiko-technologo (neorganinių medžiagų ir cheminių trąšų technologija) specialybę. 1972 m. chemijos mokslų daktaras, disertacijos tema: „Kai  kurių tiosulfato reakcijų tyrimas“, vadovė prof. dr. Vaclava Zelionkaitė. 1983 m. chemijos mokslų habilituotas daktaras, disertacijos tema: „Sulfanų ir selenanų darinių susidarymas, sandara ir fiziko-cheminės  savybės“.

Nuo 1972 m. Kauno politechnikos instituto (nuo 1990 m. Kauno technologijos universitetas) dėstytojas. 1972–1982 m. Neorganinės chemijos katedros asistentas, 1982–1985 m. docentas, 1985–1992 m. katedros vedėjas-profesorius, 1992–1996 m. katedros profesorius, 1997–2006 m. katedros vedėjas-profesorius, 2006–2013 m. katedros profesorius.

1994–2003 m. Lietuvos MA narys ekspertas, 2003–2011 m. narys korespondentas, nuo 2011 m. Lietuvos MA tikrasis narys. Tarptautinės kristalografų sąjungos narys.

Vedęs, žmona Raimonda-Kazimiera, sūnūs Jonas – transporto inžinerijos magistras, verslininkas; Donatas – etnologijos ir psichologijos magistras, lektorius ir konsultantas.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tyrimų sritis – sieros, seleno, telūro, fosforo junginiai, laidūs elektrai chalkogenidų sluoksniai dielektrikų paviršiuje. Su O. Fosu 1977 m. atrado naują seleno atmainą – gama monoklininį seleną. Dirbo mokslinį darbą Norvegijos, Vokietijos, Švedijos, Čekijos universitetuose. 12 išradimų autorius,[1] vadovavo 13 disertacijų.[2]

Mokslo sritis ir kryptis: fiziniai mokslai, chemija; technologijos mokslai, medžiagų inžinerija.

Mokslinių interesų sritis: neorganinė, fizikinė, struktūrinė, koordinacinė nemetalų – halogenų (chloro, bromo), chalkogenų (sieros, seleno, telūro) chemija.

Pedagoginė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendrosios ir neorganinės chemijos paskaitos, pratybos, laboratoriniai darbai Cheminės technologijos (anksčiau - Lengvosios pramonės, Inžinerinės ekonomikos, Mechanikos, Mašinų gamybos ir Statybos-santechnikos fakultetų studentams bei Tarptautinių studijų centro studentams (anglų kalba)). Chalkogenų chemijos bei aukštesniosios neorganinės chemijos užsiėmimai magistrantams ir doktorantams, vadovavimas bakalaurų ir magistrantų baigiamiesiems darbams.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2003 m. už darbą „Nauji neorganiniai junginiai ir kompozicinės medžiagos: susidarymo, struktūriniai ir taikomųjų savybių tyrimai 1988-2003 m.“ Lietuvos mokslų akademija suteikė Juozo Matulio (chemija) premijos laureato vardą.

2004 m. Lietuvos mokslo premiją fizinių mokslų srityje už darbų ciklą „Nauji neorganiniai junginiai ir kompozicinės medžiagos: susidarymo, sandaros, cheminių, fizikinių ir taikomųjų savybių tyrimai 1973–2003 m.“ Vitalijui Janickiui ir Aivarui Kareivai.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Bendroji ir neorganinė chemija (1995),
  • Neorganinė chemija (2003),
  • Bendrosios ir neorganinės chemijos pagrindai (2003),
  • Neorganinės chemijos teoriniai pagrindai, praktikos darbai ir uždaviniai (2004).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vitalijus Janickis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 511 psl.
  2. Vitalijus Janickis: bibliografijos rodyklė. – Kaunas: Technologija, 2008. 111 p.