Vytautas Levandauskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Vytautas Levandauskas (gimė 1943 m. balandžio 5 d. Kaune) – Lietuvos architektūros istorikas, architektūrologas, menotyrininkas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1967 m. baigė Kauno Politechnikos institutą (dabartinis Kauno technologijos universitetas). 1969–1973 m. – Statybos ir architektūros instituto aspirantas. 1975 m. apgynė mokslų kandidato disertacija „Mūro medžiagos ir jų panaudojimas Lietuvos XIII–XVII a. vidurio statybose” (specialybė „Mokslo ir technikos istorija”). 1975–1993 m. dirbo Architektūros ir statybos instituto Architektūros istorijos sektoriaus vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. 1981 m. suteiktas vyresniojo mokslinio bendradarbio mokslo vardas (specialybė „Mokslo ir technikos istorija”). Nuo 1991 m. dirbo Vytauto Didžiojo universitete: 1991–1997 m. Menų fakulteto docentu, 1997–2000 m. – Menotyros katedros vedėju, 2000–2002 ir 2008–2010 m. – Menų fakulteto dekanu, 2002–2008 m. Menų instituto direktoriumi. 1994 m. suteiktas docento pedagoginis mokslo vardas (humanitariniai mokslai). 2000 m. habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (menotyra). 2001 m. suteiktas profesoriaus (humanitariniai mokslai) vardas. Vienas ar su bendraautoriais parengė ir išleido 15 knygų, paskelbė daugiau kaip 200 straipsnių moksliniuose, profesiniuose, enciklopediniuose leidiniuose architektūros istorijos ir kultūros paveldo temomis.

Svarbiausi mokslo darbai: knygos, monografijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vilniaus miesto gynybinė siena, Su Irena Jučienė. Vilnius: Mintis, 1979, 64 p.
  • Vilniaus Pilies skersgatvis. Vilnius: Mintis, 1980, 78 p.
  • Kauno Rotušės aikštė. Su Regina Levandauskiene, Žibartu Simanavičiumi. Vilnius: Mintis, 1981, 142 p.
  • Vilniaus architektūra. Su kitais. Vilnius.: Mokslas, 1985, 384 p.
  • Lietuvos architektūros istorija. T. 1: Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio. Su kitais. Vilnius: Mokslas, 1987, 382 p.
  • Šiaulių renesanso paminklas. Vilnius: Mintis, 1988, 64 p.
  • Kauno architektūra. Su kitais. Vilnius: Mokslas, 1991, 368 p.
  • Architektas Karolis Podčašinskis: monografija. – Vilnius.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1994, 160 p.
  • Lietuvos architektūros istorija. T. 2: Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. Su kitais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, 592 p.
  • Lietuvos vėlyvojo klasicizmo architektūra: mokslo bei meno genezė, raida ir bruožai: Habilitacinis darbas / VDU. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2000, 82 p.
  • L’architecture du classicisme tardif en Lituanie: la genèse de la science et de l’art, le développement et les particularités: résumé du travail d’habilitation / L’université Vytautas Magnus. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2000, 28 p. – Habilitacinio darbo santrauka prancūzų kalba.
  • Lietuvos architektūros istorija. T. 3: Nuo XIX a. antrojo dešimtmečio iki 1918 m. Su kitais. Vilnius: Savastis, 2000, 512 p.
  • Napoleonas Orda: Senosios Lietuvos architektūros peizažai: monografija. Su Renata Vaičekonyte-Kepežinskiene. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, 352 p.
  • Šiaulių katedra: istorija, architektūra, dokumentiniai ir ikonografiniai šaltiniai. Su kitais. Šiauliai : Šiaulių „Aušros“ muziejaus leidykla, 2009, 246 p.
  • Lietuvos mūro istorija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2012, 456 p.

Kita veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1970–1985 m. plėtojo sportinį turizmą. Daugkartinis Lietuvos komandinių turizmo pirmenybių čempionas bei prizininkas. Kauno turistų klubo tarybos pirmininko pavaduotojas, pėsčiųjų sekcijos pirmininkas.
  • 2005 m. Įkūrė mokslo periodinį leidinį „Meno istorija ir kritika“. 2005–2014 m. šio žurnalo vyriausiasis redaktorius (redakcinės kolegijos pirmininkas).

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 2015 m. Lietuvos mokslo premija
  • 2001 m. humanitarinių mokslų profesorius
  • 1979 m. SSRS sporto meistras (turizmas)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vytautas Levandauskas. Biobibliografinė rodyklė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2003, 82 p.
  • Nijolė Taluntytė. Levandauskas Vytautas. In.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. XIII. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, p. 49.