Istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
„Istorikas“ (E. Irving Couse paveikslas)

Istorija (gr. `ἱστορία – žinios, paremtos tyrimu, aprašymu, pasakojimu), dabartine prasme suvokiama

  1. kaip bet kokios pasakojimo bruožų turinčios dabarties žinios apie praeitį (neretai tapatinama su pačia praeitimi),
  2. kaip mokslo kryptis, nagrinėjanti bei interpretuojanti (kitų autorių teigimu, reprezentuojanti) dokumentuotą žmonijos praeitį.

Tradiciškai laikoma, kad istorijos objektas yra dokumentuota žmonijos patirtis, todėl laikotarpis iki rašytinių šaltinių atsiradimo dažnai vadinamas priešistore, arba proistore (įvairiose šalyse raštas atsirado skirtingu laiku, todėl vieningos priešistorės – istorijos „ribos“ nėra). Priešistorės pažinimas dažnai paliekamas archeologijai. Tačiau iš tiesų riba tarp istorijos ir archeologijos pažinimo objektų yra labai siaura: abi mokslo kryptys šiandien vis dažniau naudojasi viena kitos metodologija ir patirtimi.

Istorija turi didžiulę reikšmę tautų, bendruomenių, kultūrų ir bet kokių kolektyvinių grupių bendrumui ir tapatumui užtikrinti. Istorija primena mums tuos praeities įvykius ir aplinkybes, be kurių mes nežinotume, kas iš tikrųjų vyksta dabar. Praktinė istorijos funkcija yra orientuoti mūsų dabartinį gyvenimą praeities ir dabarties perspektyvoje.

Sąvoka[taisyti | redaguoti kodą]

Žodis `ἱστωρ senovės graikų pasaulyje reiškė liudytoją, žinovą (taip jį vartojo Homeras, Herakleitas); šio žodžio daryba yra jonėniška. Herodotas iš Helikarnaso savo veikalą pavadino `ἱστορίης απόδεξις – tyrimų, liudijimų išdėstymu. Tokie paliudijimai antikos pasaulyje buvo skirti pirmiausia nekasdieniškų įvykių papasakojimui (lot. res gestae – žygiai, laimėjimai). Romoje tokių įvykių tyrimas, žinojimas (lot. historia) turėjo pragmatinę reikšmę: (Cicerono teigimu, „istorija yra gyvenimo mokytoja“). Kartu historia buvo suvokiama ir perkeltine reikšme, kaip pasakojimas. Būtent tokiomis reikšmėmis ji pasklido po tuometinę Europą. Be to, dar ankstyvosios krikščionybės laikais iš žydų tradicijos buvo perimtas istorijos, kaip „dieviškojo plano“, suvokimas: tai leido istoriją tapatinti su praeities-dabarties vyksmus.

Į lietuvių kalbą sąvoka istorija atėjo palyginti vėlai per lotynų, lenkų ir kitas kalbas. Lietuvių kalboje istorija vadiname tiek tai, ką, pvz., lenkai ar vokiečiai vadina „įvykių istorija“ (vok. Geschichte, lenk. dzieje), tiek vadinamąją „procesų istoriją“ (vok. Historie, lenk. historia).

Istorijos metodas[taisyti | redaguoti kodą]

Istorijos metodas yra būdų, įrankių ir technikų visuma, kuria remdamiesi istorikai tyrinėja dokumentuotą praeitį. Istorijos metodas gimė iš XVI–XVII a. suintensyvėjusios tekstinių šaltinių kritikos, todėl pirmiausia taikomas rašytiniams šaltiniams. Praktiškai rašytinių šaltinių kritika buvo pritaikyta istoriografijoje Johanno Christopho Gattererio (1729–1799), Bartholdo Georgo Niebuhro (1776–1831) bei Leopoldo von Rankes (1795–1886). Jų pritaikyta istorijos šaltinių tyrimų metodologija buvo apibendrinta ir suformuluota Johanno Gustavo Droyseno „Istorikos pagrinduose“ (1868), Ernsto Bernheimo „Istorijos metodo ir istorijos filosofijos vadovėlyje“ (1889), Charles’o Victoro Langlois ir Charles’o Seignobos’o „Įvade į istorines studijas“ (1898).

Tradiciškai skiriami trys istorikų darbo etapai:

  1. euristinis (medžiagos paieška ir rinkimas),
  2. kritinis (surinktos medžiagos kritinis apdorojimas, patikrinimas, faktų nustatymas),
  3. interpretacinis (faktų „suvedimas“ į mintis, koncepcijas).

Istorikų tyrimų medžiaga paprastai vadinama istorijos šaltiniais. Istorijos šaltiniai reikalingi istorinių faktų nustatymui. Istorijos šaltiniai skirstomi pagal autorystę:

  • pirminiai (šaltinis sukurtas amžininkų, šaltinyje minimų įvykių dalyvių arba liudytojų),
  • antriniai (šaltinis sukurtas pasirėmus kitais, pirminiais, šaltiniais),

ir pagal pobūdį:

Istorijos šaltinių analizė pagrįsta jų kritika. Skiriama:

  • išorinė istorijos šaltinių kritika (nustatoma, kada ir kur buvo sukurtas šaltinis, kas šaltinio autorius, kokia medžiaga rėmėsi šaltinio autorius jį kurdamas, ar turimas šaltinis yra vientisas, ar turime tik šaltinio dalį),
  • vidinė istorijos šaltinių kritika (nustatomas šaltinio patikimumas, t. y. ar tai, ką sako šaltinis, galėjo įvykti iš tikrųjų).

Ši analizė dažniausiai taikoma rašytiniams šaltiniams, su kuriais istorikams tenka dirbti daugiausia. Šaltinių analizei taip pat taikomi vadinamųjų specialiųjų (pagalbinių) istorijos disciplinų metodai, reikalui esant, gali būti panaudoti ir įvairių kitų mokslo sričių (pvz., logikos) metodai.

Istorijos metodas leidžia per šaltinių analizę pažinti praeitį. Istorijos įsiliejimas į mokslo sistemą siejamas su istorijos metodo suformulavimu, istorijos institucionalizacija universitetuose, kuri leido rengti profesionalius istorikus, t. y. žmones, įvaldžiusius istorijos metodą. Todėl teigiama, kad istorija tapo mokslo kryptimi tik XIX a. pradžioje. Iki tol ji buvo suprantama tik kaip literatūrinis žanras ir taikoma pragmatiniams tikslams (t. y. siekiant „pamokyti“ dabartį pasakojant „nekasdieniškus“ praeities įvykius). Ten, kur iki XIX amžiaus istorija buvo dėstoma universitetuose, ją dėstė ne profesionalūs istorikai, bet asmenys, baigę teisės arba teologijos fakultetus. Paprastai istorijos dėstymas buvo derinamas su iškalbos, poezijos, retorikos dėstymu.

XIX a. pirmoje pusėje, kai universitetai pradėjo užsiiminėti moksliniais tyrimais, pirmiausia Vokietijos universitetuose pradėta organizuoti vadinamuosius istorinius seminarus, kuriuose studentai buvo mokomi šaltinių kritikos įgūdžių. Laikoma, kad pirmąjį tokį seminarą Berlyno universitete 1832 m. įkūrė Leopold von Ranke, filologijos ir teologijos studijas baigęs neetatinis Berlyno universiteto profesorius. Rankes seminarų metu dviem studentų kartoms buvo išugdytas poreikis dokumentus analizuoti kritiškai. Dokumentų kritika buvo paremta XVII–XVIII a. suformuluota diplomatikos, paleografijos, sfragistikos ir kt. disciplinų metodologija. Rankes studentai paskleidė jo metodus visame pasaulyje. Už Vokietijos ribų jo idėjos tapo ypač populiarios JAV ir Britanijoje. Būtent nuo tada istorikais mokslininkais galėjo vadintis tik tie, kurie turėjo specialų pasirengimą.

Norintiems tyrinėti istorijos šaltinius istorikams pirmiausia reikėjo turėti gerą filologinę erudiciją. Istorikai turėjo gerai mokėti senąsias kalbas, kurioms buvo parašyti jų nagrinėjami dokumentai, todėl istorijos dėstymas XIX a. universitetuose dažnai derintas kartu su filologinėmis disciplinomis. Vokietijoje baigusieji istorijos studijas galėdavo gauti vadinamųjų „laisvųjų menų“ magistro (Magister liberalium artium) arba aukštesnį, filosofijos mokslų daktaro, laipsnį.

Anksčiausiai istorijos katedros buvo įkurtos Vokietijos ir Prancūzijos universitetuose. Britanijos Oksfordo ir Kembridžo universitetuose istorijos profesorių vietos atsirado tik XIX a. 7 dešimtmetyje. JAV universitetuose nuo XX a. pradžios istorinis išsilavinimas derintas su vadinamąja keturių krypčių antropologija, apimančia fizinės antropologijos, kultūrinės antropologijos, archeologijos bei lingvistikos studijas.

Po Pirmojo pasaulinio karo Prancūzijos Strasbūro universitete aplink „Analų“ žurnalą susibūrę jauni istorikai (Lucien Febvre, Marc Bloch ir kt.) siekė reformuoti istoriją, siūlydami ieškoti glaudesnių jos kontaktų su ekonomika, sociologija ir kitoms disciplinomis. Nepaisant to, kad daugelyje universitetų istorija vis dar buvo dėstoma tradiciškai kaip humanistikos sritis, Prancūzijos Analų mokyklos vieta istorijos avangarde leido palaipsniui suartėti istorijai ir socialiniams mokslams. Ypač ryškiai šis suartėjimas Europoje (Vokietijoje, Prancūzijoje), taip pat JAV įvyko po Antrojo pasaulinio karo.

Šiuo metu Europos Sąjungos patvirtintoje mokslų klasifikacijoje istorija vis dar laikoma humanistikos kryptimi. Tokią pat vietą ji užima ir Lietuvos mokslų klasifikacijoje. Tačiau faktiškai istorikai naudojasi tiek humanistikos, tiek socialinių mokslų teorijomis bei metodologija, todėl ji laikytina tarpsritine mokslo kryptimi.

Istorijos mokslo padėtis Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuo metu Lietuvoje mokslinius istorijos tyrimus atlieka ir profesionalius istorikus rengia šios institucijos:

  • Lietuvos istorijos institutas, įsteigtas 1941 m. kaip tuometinės Lietuvos SSR Mokslų akademijos padalinys, atlieka mokslinius tyrimus, teikia daktaro ir habilituoto daktaro kvalifikacinius laipsnius, leidžia periodinius leidinius „Lietuvos istorijos metraštis“, „Lithuanian historical Studies“, „Archaeologia Baltica“ (kartu su Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu) ir kt.,
  • Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas, įkurtas 1968 m., padalinus iki tol egzistavusį Istorijos ir Filologijos fakultetą į du (pirmoji Istorijos katedra tuometinėje Lietuvos vyriausioje mokykloje įkurta 1783 m.), rengia istorikus, archeologus, kultūros istorikus ir antropologus, paveldosaugininkus, turi bakalauro, magistro, daktaro kvalifikacijos teikimo teisę, tiria Lietuvos istoriją, leidžią periodinį žurnalą „Lietuvos istorijos studijos“,
  • Vilniaus Pedagoginio universiteto Istorijos fakultetas, įkurtas 1944 m., rengia edukacinės ir didaktinės krypties istorikus, turi bakalauro, magistro, daktaro kvalifikacijos teikimo teisę, leidžia periodinį žurnalą „Istorija“,
  • Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedra, rengia Lietuvos istorijos specialistus, turi bakalauro, magistro, daktaro (kartu su Lietuvos istorijos institutu) kvalifikacijos teikimo teisę,
  • Klaipėdos universitete veikia Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, įkurtas 2003 m., tiriantis regioninės istorijos ir archeologijos, antropologijos problemas, ir Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedra, rengianti regioninės istorijos ir archeologijos specialistus, turi bakalauro, magistro, daktaro (kartu su Lietuvos istorijos institutu) kvalifikacijos teikimo teisę, leidžia periodinį leidinį „Acta Historica Universitatis Klaipedensis“, „Archaeologia Baltica“ (kartu su Lietuvos istorijos institutu),
  • Šiaulių universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedra, įkurta 1999 m.,
  • Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, įkurtas 1997 m. komunistinio režimo nusikaltimams ir pasipriešinimo okupacijai judėjimui Lietuvoje tirti, leidžia periodinį leidinį „Genocidas ir rezistencija“.

Lietuvoje iš istorijos disciplinos XX a. antroje pusėje išsirutuliojo politologija, kiek anksčiau – etnologija, archeologija. Dar šiandien archeologai Lietuvoje savo kvalifikaciją gina istorijos mokslo kryptyje, o daugelis etnologų bei archeologų dirba su istorija susijusiose mokslo institucijose.

Istoriografija[taisyti | redaguoti kodą]

Istoriografija (gr. `ἱστορειν – tirti + γραφειν – rašyti) suvokiama 1. kaip visuma istorijos veikalų, arba siauresniąja prasme – kaip visuma istorijos veikalų, parašytų remiantis istorijos metodologija, taip pat 2. kaip disciplina, tyrinėjanti istorijos tyrinėjimų raidą (vadinamoji „istorijos istorija“).

JAV ir Britanijoje sąvoka istoriografija taip pat apibrėžia istorinių tyrimų rašymo teoriją ir metodologiją. Vokietijoje nuo Johanno Martino Chladeniuso (1710–1759) laikų tai vadinama istorikos (vok. Historik) terminu. Per vokiečių istoriografiją pastarasis terminas XX a. pabaigoje populiarinamas ir Lietuvoje.

Istoriografijos raida[taisyti | redaguoti kodą]

Klasifikuojant istoriografijos raidą, esmine ašimi tampa istorizmas, nes sukūrus istorijos metodą bei įtraukus istoriją į universitetų studijų programas, istoristinė istoriografinė tradicija pirmoji atsiribojo nuo istoriografinio literatūrinio žanro ir pareiškė pretenziją tapti dalimi mokslo. Todėl istoriografijos raidoje skiriama: 1. ikiistoristinė epocha, 2. istorizmas ir 3. postistoristinė epocha (anot J. Rüseno, istorizmo įveika). Vis dėlto svarbu pažymėti, kad nepaisant šiuolaikinės Vakarų istoriografijos geroko pažengimo nuo XIX a. istorizmo, esminiai istorizmo principai tebeturi didelę įtaką istoriografijai.

  • Ikiistoristinė istoriografija. Iki istorijos metodo suformulavimo XIX a. istoriografija paprastai laikoma „ikimoksline“, nors istorijos metodo bruožų randama tiek antikinėje (pvz., Tukididas), tiek krikščioniškoje (pvz., Beda Garbingasis), tiek humanistinėje (pvz., Leonardo Bruni, Flavio Biondo), tiek ankstyvųjų naujųjų laikų (pvz., Jean Mabillon) istoriografijoje. Bendrai istoriografija tuo metu buvo laikoma literatūros žanru ir pirmiausia vertinta už literatūrinę išraišką, tropus ir kitas retorines figūras bei poetiką. Istorija turėjo nekasdienių įvykių pavyzdžiais pamokyti dabartį. Antikos autoriai nuolat pabrėžė, kad istorija teikia galimybę pasimokyti iš svetimos patirties, svetimų klaidų. Pragmatinė istoriografijos funkcija buvo akcentuojama iki pat Apšvietos laikų. Vis dėlto iki istorizmo istoriografija pasiekė tokį lygį, kad neapsiribojo vien įvykių aprašymu, bet siekė nustatyti ir juos sukeliančias priežastis.
  • Istoristinė istoriografija gimsta kai istorinį pasakojimą pradedama sieti su istorijos metodu pagrįsta kritine šaltinių analize. Tam turi įtakos 1. Herderio pasiūlyta laikysena praeities atžvilgiu (iš kurios kyla Rankės principas vaizduoti praeitį taip, „kaip buvo iš tikrųjų“), 2. vis virtuoziškesnes formas įgaunanti filologinė kritika, leidžianti iš antrinių šaltinių atsekti pirminius, 3. antikvarizmas, nuo humanistinio sąjūdžio pradžios skatinantis rinkti ir publikuoti pirminius šaltinius. Istorikai, pirmiausia Vokietijoje, savo tyrimuose pradėjo remtis pirminiais šaltiniais ir paskelbė sieksią „sumokslinti“ istoriją. Klasikiniais tokios istoriografijos pavyzdžiais tapo Leopoldo von Rankės „Romanų ir germanų tautų istorijos nuo 1494 iki 1514“ (1824), Johanno Gustavo Droyseno „Aleksandro Didžiojo istorija“ (1833) ar Heinricho von Sybelio „Pirmųjų kryžiaus žygių istorija“ (1841). Nepaisant to, kad istoriografija vis dar vertinta už meniškus ir jaudinančius pasakojimus, istoristų pareikštos pretenzijos į mokslą skatino istorijos profesionalizaciją. Istoristinei istoriografijai būdingi stambūs, didelės apimties veikalai, o pagrindinis analizės objektas – politinė istorija (retos išimtys – Jacobo Burckhardto kultūros istorija arba Numa Denis Fustel’io de Coulanges’o socialinė istorija).
  • istoriografija. XIX a. pab. konstatuojama vadinamoji „istorizmo krizė“, istoristinė istoriografija pradedama kritikuoti 1. už neadekvačias pretenzijas į mokslą (pozityvistų kritika už tai, kad istorikai neranda „dėsnių“, todėl istoriografija – ne mokslas, antra vertus, kritika už istoriografijos pavertimą mokslu, pernelyg išaugusią tyrimų specializaciją, perkrovimą faktografija), 2. už per didelį polinkį į politikos tyrimus ir 3. neretai už tarnavimą politikos tikslams. Didelį poveikį atsiribojant nuo tradicinės politinės istorijos padarė marksizmo idėjos, akcentavusios, kad varomoji jėga yra ne idėjos, įtakojančios veiksmus, bet vadinamoji „klasių kova“, nuo kurios priklauso nuosekli socialinių-ekonominių formacijų kaita. SSRS marksizmo idėjos buvo gerokai iškreiptos ir dogmatizuotos (vad. marksizmas-leninizmas). Taip pat siekiant modernizuoti istoristinę istoriografiją, Prancūzijoje XX a. pr. susibūrė vadinamoji Analų mokykla, siekusi pripildyti istoriografijos turinį pozityvizmu ir taip atitolinti ją nuo politikos, parodant praeitį kaip kur kas galingesnių jėgų – didžiųjų socialinių ir ekonominių pokyčių sąveikos – rezultatą. Vokietijoje, kaip atsakas į politinės istorijos dominavimą, po Antrojo pasaulinio karo susibūrė vadinamoji Bielefeldo mokykla, taip pat akcentavusi praeities socialinės tikrovės nagrinėjimo prioritetiškumą. Šios mokyklos atstovai paprastai siekė verifikuoti teorinį modelį išsiaiškinant, kiek jis atitinka tikrovę. Nuo XX a. antrosios pusės istoriografija patiria didelę kultūros antropologijos įtaką; naujausios tendencijos JAV ir Europos istoriografijoje siejamos su vadinamosios naujosios kultūros istorijos dominavimu, kai pagrindiniu praeities pažinimo objektu tampa kultūra (tai galima laikyti politinę ir socialinę istoriją integruojančiu vieniu).

Pagalbinės istorijos disciplinos[taisyti | redaguoti kodą]

Jean Mabillon

Pagalbinės istorijos disciplinos XVI–XVII a. išaugo iš žinijos ir erudicijos plėtros bei siekių kritiškai vertinti senuosius dokumentus. Didžiausią postūmį jų raidai padarė humanistinis sąjūdis, reformacija ir jos įtakoje išvysčiusi teologinė doktrininė polemika. 1681 m. benediktinų vienuolis Jean Mabillon, polemizuodamas su jėzuitais, išleido kūrinį De re diplomatica libri sex, kuriame suformuluotos dokumentų autentiškumo nustatymo ir kritikos nuostatos vėliau peraugo į atskirus metodus. Taip buvo padėti pamatai paleografijai ir diplomatikai. Tačiau Mabillono tyrimų rezultatai tik XVIII a. pab. buvo paskleisti universitetuose. Pirmiausia tai įvyko Vokietijoje, kur šis nuopelnas priskiriamas Göttingeno universiteto profesoriui Johannui Christophui Gattereriui, įdiegusiam vokiečių istoriografijoje chronologijos, genealogijos, diplomatikos ir kitų pagalbinių disciplinų pasiekimus. Pagalbinių disciplinų sąvoka buvo suformuluota XIX a. Jos buvo itin plačiai taikomos istoristinės istoriografijos, tačiau daugelis jų (pvz., etnografija, archeologija) šiandien pripažįstamos kaip atskiros mokslo šakos.

Istorikai naudojasi ir tarpšakinėmis disciplinomis, pvz., hermeneutika, taip pat gretutinių mokslo krypčių pagalbinėmis disciplinomis, pvz., kalbotyros šakomis, tiriančiomis asmenvardžius ir kitus tikrinius daiktavardžius – antroponimika (antropomastika) ir onomastika.

Išskiriamos tokios istorijos pagalbinės disciplinos:

  • Archyvistika, arba archyvotyra, tirianti archyvų darbo teoriją, metodiką ir organizavimą, archyvų istoriją,
  • Bonistika, tirianti popierinius piniginius atsiskaitymo ženklus, mokėjimo priemones, vertybinius popierius ir kt.,
  • Chronologija, tirianti laiko skaičiavimo sistemas, nustatanti tikslias įvykių bei dokumentų datas,
  • Diplomatika, tirianti senųjų aktų (juridinę galią turėjusių rašytinių dokumentų) formuliarus, jų struktūrą ir raidą iki XVIII a.,
  • Emblematika, tirianti emblemas (sutartinius ženklus, simboliškai reiškiančius kokią nors sąvoką arba idėją), jų atsiradimą, funkcionavimą, emblemose žymimų simbolių reikšmes,
  • Epigrafika, tirianti senuosius epigrafus (įrašus ant akmens plokščių, statinių, metalo, molio, medžio ir kitų dirbinių),
  • Faleristika, tirianti medalius, ordinus, pasižymėjimo ženklus, jų istoriją, apdovanojimų sistemos atsiradimą, išsivystė iš numizmatikos,
  • Filatelija, tirianti pašto ženklus, vokus ir atvirukus su pašto ženklais bei antspaudais,
  • Filigranistika, tirianti filigranus (popieriaus vandenženklius),
  • Genealogija, tirianti dažniausiai aukšto visuomeninio statuso giminių, šeimų, asmenų kilmę, nustatanti giminystės ryšius,
  • Heraldika, tirianti herbus, kaip skiriamuosius ženklus ir istorijos šaltinį,
  • Metrologija, tirianti matavimo vienetų sistemas,
  • Numizmatika, tirianti pinigus (siauresne prasme – monetas), monetų kalimo istoriją, pinigų apyvartą,
  • Paleografija, tirianti senųjų rašto formų grafiką ir neografija, tirianti moderniųjų laikų rašto formų grafiką,
  • Sfragistika, arba sigilografija, tirianti popieriuje, vaške, lake atspaustus spaudus, kaip skiriamuosius ženklus ir istorijos šaltinį,
  • Šaltiniotyra, istorijos šaltinių mokslas, arba archeografija, renkanti istorijos šaltinius, tirianti jų rūšis, formas, turinį, atsiradimą, pobūdį, autentiškumą ir patikimumą,
  • Veksilologija, tirianti vėliavas, kaip skiriamuosius ženklus ir istorijos šaltinį.

Literatūra lietuvių kalba[taisyti | redaguoti kodą]

  • Zenonas Norkus, Istorika, Vilnius, 1996.
  • Joyce Appleby, Lynn Hunt, Margaret Jacob, Tiesos sakymas apie istoriją, Vilnius, 1998.
  • Edward Hallett Carr, Kas yra istorija?, Vilnius, 1999.
  • Hayden White, Metaistorija: istorinė vaizduotė XIX amžiaus Europoje, Vilnius, 2003.
  • Jörn Rüsen, Istorika: istorikos darbų rinktinė, Vilnius, 2007.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Portal
Vikisritis: Istorija
Commons-logo.svg Vikiteka: Istorija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.