Pereiti prie turinio

Dvinarė žvaigždė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Simuliuotas dvinarės žvaigždžių sistemos pavyzdys, kur dvi vienodos masės žvaigždės skrieja elipse aplink sistemos baricentrą

Dvinarė žvaigždė – žvaigždžių sistema, kurios nares sieja gravitacinės jėgos, jos sukasi viena apie kitą. Fizikinės dvinarės žvaigždės abi narės dėl gravitacijos skrieja pagal Keplerio dėsnius aplink bendrą masės centrą.

Pagal atradimo būdą dvinarė žvaigždė gali būti:

  • vizualinė – abi narės matomos atskirai,
  • spekroskopinė – dvinariškumą rodo periodiškas radialinio greičio kitimas,
  • užtemdomoji – pasižymi kintančiu spindesiu, kai narės viena kitą užtemdo,
  • astrometrinė – periodiškai kinta savasis judėjimas.

Dvinarės žvaigždės didesnės masės narė vadinama pirmine, mažesnės masės – antrine. Pagal narių tikrąjį atstumą, dvinarės žvaigždės skirstomos į tolimas ir glaudžias poras. Tam tikruose evoliucijos etapuose glaudžios dvinarės žvaigždės gali pakeisti savo formą, iš vienos narės medžiaga gali srūti į kitą, viena narė gali įkaitinti kitos narės šoną.

Taip pat išskiriamos optinės dvinarės žvaigždės, kurių abi narės dėl atsitiktinės projekcijos plika akimi ar pro teleskopą matomos danguje ta pačia kryptimi. Iš esmės gravitacinės jėgos tokių žvaigždžių nesieja, iš tiesų jos gali būti net ir labai toli viena nuo kitos.

Dvinares žvaigždes 1779 m. stebėti pradėjo Viljamas Heršelis ir paruošė 700 tokių žvaigždžių katalogą.[1][2]

Astrometrinė dvinarė žvaigždė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Astrometrinė dvinarė – tokia dvinarė žvaigždė, kurios matoma tik viena narė. Apie kitos narės egzistavimą sužinoma iš matomosios narės savajame judėjime stebimų svyravimų, sukeltų nematomosios narės gravitacinio poveikio.

Nuolat matuojant astronominės dvinarės matomos narės padėtį tolimesnių žvaigždžių atžvilgiu nustatoma, kad žvaigždė juda netiesia linija: jos judėjime atsiranda periodiniai svyravimai. Žvaigždžių savieji judėjimai yra labai maži, todėl tokiu metodu galima atrasti tik palyginus netoli esančias dvinares žvaigždes, atliekant jų padėčių matavimus dideliu tikslumu. Išmatavus tokius žvaigždės judėjimo netolygumus galima nustatyti ir kai kurias dvinarės žvaigždžių sistemos narių savybes.

  1. Aitken, Robert Grant (1935). The Binary Stars. New York and London: McGraw-Hill Book Company, Inc. pp. 4–9. ISBN 978-1117504094.
  2. Heintz, W. D. (1978). Double Stars. Dordrecht: D. Reidel Publishing Company. p. 4. ISBN 978-90-277-0885-4.