Vilniaus universiteto astronomijos observatorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°40′57″š. pl. 25°17′13″r. ilg. / 54.682629°š. pl. 25.286881°r. ilg. / 54.682629; 25.286881

Senoji Vilniaus universiteto astronomijos observatorija
XVIII a. John’o Dollond’o Londone pagamintas keturių colių teleskopas. (Vilniaus universiteto bibliotekos Baltoji salė)

Vilniaus universiteto astronomijos observatorija – seniausia Rytų Europoje ir ketvirtoji pasaulyje astronomijos observatorija. 1753 metais įkurta astronomo ir matematiko Tomo Žebrausko iniciatyva su jos rėmėjos Elžbietos Oginskaitės-Puzinienės parama.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmą teleskopą observatorijai padovanojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausias kariuomenės vadas Mykolas Radvila. Tai buvo 13,5 cm reflektorius. Kitą, 10 cm skersmens reflektorių, padovanojo Vilniaus vyskupas Juozapas Sapiega. Apie Žebrausko astronominius stebėjimus nedaug kas žinoma. Observatorijai jis vadovavo 1753 - 1758 metais.

Vilniaus universiteto observatorija suklestėjo, kai jai pradėjo vadovauti Martynas Počobutas (nuo 1764 iki 1807) – matematikas ir astronomas, Paryžiaus mokslų akademijos narys korespondentas, Londono karališkosios mokslo draugijos narys, Vilniaus universiteto rektorius (17801799). Jis dėjo visas pastangas, kad oservatorija būtų aprūpinta moderniais prietaisais. 1777 m. buvo įsigytas Ramsdeno pasažinis instrumentas bei sieninis dienovidinis kvadrantas. Įsigytiems instrumentams įrengti reikėjo naujų patalpų. Todėl 17821788 m. pagal architekto Martyno Knakfuso projektą buvo pastatytas pietinis observatorijos priestatas. Klasikinė jo konstrukcija turėjo du stebėjimų bokštelius ir tvirtą smiltainio sieną dienovidinio plokštumoje. Ši siena dalijo patalpas į dvi dalis. Su šiuo prietaisu Počobutas stebėjo planetas, kometas, asteroidus, Saulės ir Mėnulio užtemimus. Jo atliktų tyrimų duomenys buvo labai vertingi. Vėliau juos naudojo kitų Europos observatorijų astronomai.

XIX amžiuje observatorijoje labiausiai nusipelnė Janas Sniadeckis (1756–1830), vadovavęs 18071825 metais ir Petras Slavinskis (1795–1881), vadovavęs 18251843 m. Tuo metu ir toliau buvo vykdomi panašūs tyrimai, vėliau pradėti fotometriniai tyrimai. Vadovaujant Georgui Sableriui 1864 m. joje buvo įrengtas antrasis pasaulyje (po Didžiosios Britanijos) fotoheliografas ir suorganizuota pirmoji pasaulyje nuolatinė fotografinė Saulės tarnyba.[1] 1876 metais observatorijoje kilo gaisras, kuris ją smarkiai suniokojo ir po penkerių metų observatorija buvo uždaryta. Vertingi duomenys, leidiniai ir aparatūra buvo perkelta įvairioms Rusijos įstaigoms.

Astronomija Lietuvoje atsigavo tik tarpukario metais, kuomet lenkų okupuotame Vilniuje, Čiurlionio gatvėje buvo išskirtas sklypas ir pastatyti keli bokšteliai. Observatorijai 1922-1941 metais vadovavo lenkų astronomas ir matematikas Vladislavas Dzievulskis. Po Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai buvo nuspręsta Vilniaus ir Kauno universitetų observatorijas sujungti į vieną, bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sutrukdė. Vėliau, 48 cm teleskopas buvo perkeltas į Simeizo observatoriją Kryme (Ukraina), o po to – į geresnių astroklimatinių sąlygų vietą – Maidanako observatoriją. Pastačius Molėtų astronomijos observatoriją, į ją buvo perkeltas 63 cm skersmens teleskopas.

Prietaisai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Observatorijai priklauso keturi teleskopai:
63 cm skersmens Kasegreno tipo teleskopas (Molėtų observatorija);
48 cm skersmens Kasegreno tipo teleskopas (Samarkando universiteto observatorija, Uzbekistanas);
28сm skersmens pusiaujinės montuotės tipo teleskopas, turintis kompiuterizuotą valdymą (VU astronomijos observatorijos rytiniame bokštelyje);
16 cm astrografas, turintis pusiaujinę vokišką montuotę (VU astronomijos observatorijos vakariniame bokštelyje)

Mokslas ir vykdomi tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Observatorija bendradarbiauja su kitomis Europos observatorijomis. Atliekami plataus masto žvaigždžių populiacijų, spiečių fotometriniai tyrimai, cheminės sudėties ir evoliucijos tyrimai, žvaigždžių atmosferų ir jose vykstančių procesų modeliavimas. Itin daug nuveikta tiriant artimų galaktikų – Andromedos galaktikos (M31), bei Trikampio galaktikos (M33) – žvaigždes ir jų grupes.

Kartu su Vilniaus Universitetu vykdomos visų pakopų astronomijos studijos, dėstomi dalykai, apimantys visą astronomiją nuo Saulės sistemos parametrų iki Visatos sandaros modelių.

Observatorijai vadovavo Bernardas Kodatis (1941–1944), Paulius Slavėnas (1944–1952 и 1956–1969), Borisas Voronkovas (1952–1956), Alfonsas Misiukas-Misiūnas (1969–1978), Romualdas Kalytis (1978–1992), Jokūbas Sūdžius (1992–2008), Vladas Vansevičius (2008-2017).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. TARASONIS, Vytautas. Fizika: vadovėlis XI–XII klasei . Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, 288 p. ISBN 5-420-00253-1.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]