Dielektrikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Dielektrikas – medžiaga, nelaidi elektros srovei, nes neturi laisvų elektros krūvių. Tačiau dielektriką veikiant elektriniu lauku, surištieji krūviai, esantys atomuose ir molekulėse, labai nežymiai pasislenka, o jis pats tampa elektrinio lauko šaltiniu.

Poliarizacija[taisyti | redaguoti kodą]

Dielektrikai, kaip ir visos medžiagos, sudaryti iš atomų. Pastarieji sudaryti iš teigiamų ir neigiamų elektringųjų dalelių: elektronų ir protonų. Sudarius dielektrikui išorinį elektrinį lauką, pastarasis veikia šias elektringasias daleles. Atomai (arba ištisos molekulės) tampa dipoliais. Dielektrikas poliarizuojasi.

Dielektriko poliarizaciją apibūdina poliarizuotumas.

Dielektrikai[taisyti | redaguoti kodą]

Dielektrikai esti dviejų rūšių:

Kai kurios medžiagos gali poliarizuotis ir be išorinio lauko. Tokie dielektrikai skirstomi į:

  • Pjezoelektrikus. Tai kristalai, kuriuose pasireiškia pjezoelektrinis reiškinys – jie poliarizuojasi mechaniškai deformuojami (spaudžiant, tempiant).
  • Feroelektrikus (segnetoelektrikus). Tai poliniai dielektrikai, kurie savaime poliarizuojasi tam tikrame temperatūros intervale. Kiekvienam feroelektrikui būdinga individuali temperatūra, dar vadinama Kiuri temperatūra. Esant Šiai temperatūrai feroelektrinės savybės išnyksta ir jis tampa tiesiog poliniu dielektriku.
  • Elektretus − pastovių magnetų analogai, kurių aplinkoje yra elektrinis laukas.