Norviliškių pilis
54°14′10″ š. pl. 25°46′53″ r. ilg. / 54.23611°š. pl. 25.78139°r. ilg.
| Norviliškių pilis | |
|---|---|
 Pilis 2012 m.
| |
| Vieta | Norviliškės |
| Įkurtas | XVI a. |
| Rūmų stilius | Renesansas |
| Bajorų giminės | Šorcai (iki 1617) |
| Pastatų būklė | Restauruota, pritaikyta turizmui |
| Savininkas | Šalčininkų rajono savivaldybė |
Norviliškių pilis yra rezidencinė pilis Norviliškėse, Šalčininkų rajone, Dieveniškių istoriniame regioniniame parke. Tai XVI a. menantis statinys. Visai neseniai restauruotą Norviliškių pilies kompleksą sudaro trijų aukštų pilies rūmai, restauruoti pilies svečių namai bei pirtis. Planuojama atstatyti ir buvusių kareivinių pastatus.
Pati Norviliškių pilis, vartų bokštas ir gynybinis bokštas kažkada sudarė tipišką uždarą gynybinės pilies sistemą su kompaktišku kiemu centre. Tai retas renesanso laikotarpio tokio pobūdžio komplekso pavyzdys ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
Šiandien Norviliškių pilis yra įmonių švenčių, seminarų, vestuvių ar kitų privačių pobūvių rengimo vieta.
Istorija ir legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Teigiama, kad pilį seno dvaro vietoje XVII a. pradžioje pastatė turtingas Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas, įsimylėjęs ir vedęs vietos grafaitę Daratą Zienovičiūtę. Būtent dėl jos, kaip teigiama pasakojimuose, pirklys bei karys iš Marienburgo ir likęs Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje.
Šorcai – istorinės asmenybės, aprašytos metraščiuose. Yra net išlikęs Daratos Zienovičiūtės Vaitiekienės Šorcienės portretas. Žinoma, kad Šorcai seną dvarą pirko bendromis lėšomis ir pastatė ten pilį. Po vyro mirties Darata Zienovičiūtė Vaitiekienė Šorcienė, norėdama, kad plistų tikėjimas, pasikvietė iš Vilniaus „mažuosius brolius“ pranciškonus ir 1617 metais fundaciniu aktu jiems užrašė Norviliškių palivarką. Kad pranciškonai turėtų iš ko gyventi, palivarkas buvo užrašytas su dvaro gyvenamaisiais ir ūkio pastatais, javais, galvijais, sodybomis ir daržais, miškais, pievomis ir kitais naudmenimis. Pasikviesti vienuoliai turėjo kaip galima greičiau pasistatyti Šv. Pranciškaus vardo bažnyčią ir prie jos vienuolyną, o tame vienuolyne nuolat gyventi ir kas savaitę laikyti mišias už fundatorius. Vienuolynu tapo Šorcų dvaro rūmai.
1698 m. kovo 7-8 d. naktį, kai vienuolyno gvardijonas Bonaventūras Vaišvila buvo išvykęs su reikalais ir savo vietoje palikęs Pranciškų Glovackį, gvardijono celėje kilo gaisras. Užsidegė skrynia su dokumentais. Buvo kalbama, kad tuo metu „mažieji broliai“ buvo visiškai girti ir, jei ne vienuolyno tarnai, būtų sudegę kartu su dokumentais. Pavyko išgelbėti ir patį vienuolyną. Vėlesniuose aprašymuose minimas didesnis gaisras. Jis, matyt, buvo XVIII a. pradžioje, kai pro šalį žygiavo kariuomenės. Galimas dalykas, kad tada sudegė bažnyčia ir dėl to vienuolyno lėšomis buvo statoma nauja.
1832 m. vienuolynas buvo uždarytas, vienuoliai perkelti į Naugarduko pranciškonų vienuolyną. Uždaryta ir bažnyčia. Carinė valdžia perėmė mūrinį vienuolyną, bažnyčią ir kitus pastatus. Po kurio laiko medinė bažnyčia buvo išardyta, rąstai nuvežti į Alšėnus, ten iš jų pastatyta cerkvė. Iš pranciškonų paruoštų plytų naujos bažnyčios statybai 1834 m. buvo pastatytos kareivinės. Kareiviai įsikūrė ir senajame vienuolyno pastate, ten išbuvo iki XX a. pradžios. 1904 m. vienuolynas ir rusų kariuomenės pastatytos 2 aukštų kareivinės perėjo iš Karo ministerijos žinios Žemės ūkio ministerijai ir buvo atiduotas mergaičių žemės ūkio mokyklai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui mokykla užsidarė.
1919 m. vienuolyną ir kareivinių pastatą užėmė Surviliškių parapijos gyventojai, pageidaujantys atkurti Norviliškių bažnyčią. Po trejų metų ji buvo pradėta statyti (baigta 1928 m.).
1933 m. bažnyčios inventoriuje, sudarytame keičiantis klebonui, nurodoma, kad uždarant vienuolyną broliai užkasę į žemę 18 000 auksinų (sidabru ir auksu) katile netoli bažnyčios ir vienuolyno. Daugiau žinių apie lobį nėra. Iki šiol nerastas ir legendinis tunelis iš Norviliškių į Alšėnus, tačiau aplinkinių gyventojų įsitikinimu jis tikrai egzistuoja. Kol kas pavyko rasti tik tunelį, vedantį iš pilies į varpinę.
