Pereiti prie turinio

Pranciškonai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pranciškonų ordino emblema
Šv. Pranciškus Asyžietis Francisko de Surbarano paveiksle (Franciskas yra ispaniškas Pranciškaus vardo variantas)

Pranciškonas – Romos katalikų vienuolių ordino, kurio regula orientuota pagal šv. Pranciškaus Asyžiečio regulą, narys. Taip pat yra mažos senųjų katalikų bei protestantų pranciškonų bendruomenės.

Labiausiai žinoma bendruomenė, sekanti Pranciškaus Asyžiečio regula, yra „Mažesniųjų brolių ordinas“ (Ordo Fratrum Minorum, OFM). Mažesniųjų brolių ordinas yra vyrų vienuolija, sekanti Pranciškaus Asyžiečio mokymu.

„Mažesniųjų brolių ordino“ (lot. ordo fratrum minorum OFM) bendruomenė (paprastai vadinama tiesiog „pranciškonais“), kurią sudaro apie 18 000 brolių, kapucinai (OFMCap) ir pranciškonai minoritai (OFMConv) – trys didžiausios pranciškonų atšakos.

Ordino siekiai ir skiriamieji požymiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pranciškonai, kaip visi elgetaujantys ordinai, gyvena neturte ir pragyvenimui užsidirba iš amatų, socialinio, pastoralinio ir pedagoginio darbo. Pranciškus Asyžietis testamente savo broliams rašo: „Aš dirbu savo rankomis ir noriu dirbti; tvirtai noriu, kad visi kiti broliai dirbtų, nes tai yra sąžiningumo išraiška. Kas nemoka, teišmoksta, ne iš gobšumo, kad gautų už darbą atlyginimą, bet dėl pavyzdžio ir tingumui nugalėti.“ [1] Kitas pranciškonų pajamų šaltinis yra piniginės aukos. Vienas iš svarbiausių dalykų pranciškonų gyvenime yra sielovada. Todėl pranciškonai apsigyvendavo pirmiausiai ten, kur labiausiai reikėdavo socialinės globos – pamažu suklestėjusių miestų priemesčiuose. Dievo žodį apie taiką ir išganymą pranciškonai skelbė pavyzdžiu ir mokymu.

Žinomi pranciškonai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]