Povilas Pakarklis
| Povilas Pakarklis | |
|---|---|
| Gimė | 1902 m. lapkričio 23 d. Smilgiai, Kupiškio valsčius |
| Mirė | 1955 m. liepos 28 d. (52 metai) Vilnius |
| Veikla | teisininkas, istorikas, kraštotyrininkas |
| Alma mater | 1927 m. Lietuvos universitetas 1934 m. Vytauto Didžiojo universitetas |
Povilas Pakarklis (1902 m. lapkričio 23 d. Smilgiuose, Kupiškio valsčius – 1955 m. liepos 28 d. Vilniuje) – teisininkas, istorikas, kraštotyrininkas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tarpukaris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tėvai turėjo 20 ha ūkį. Povilas buvo jauniausias iš trijų vaikų. Mokėsi Kupiškio gimnazijoje, 1923 m. baigė Panevėžio gimnaziją. 1923–1927 m. studijavo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Pagrindine specialybe pasirinko senovės istoriją, šalutinėmis – Lietuvos istoriją, pedagogiką bei psichologiją. P. Pakarkliui dėstė profesoriai Antanas Alekna, Jonas Totoraitis, Pranas Penkauskas. Studijuodamas aktyviai veikė studentų ateitininkų organizacijoje, kuriai atstovavo 1924–1927 m. Rygoje, Tartu, Taline, Helsinkyje, Niurnberge, propagavo abstinenciją (abstinentu tapo dar Kupiškio gimnazijoje, paskatintas kunigo Antano Kripaičio). 1927 m. vienas redagavo katalikų blaivybės draugijos leidinį „Sargyba“. 1927–1928 m. priklausė tautininkams.[1]
1927–1928 m. Tauragės mokytojų seminarijoje dėstė istoriją, psichologiją, logiką ir gimnastiką. 1927 m. vasarą rinko istorinę medžiagą Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje. 1928–1930 m. dirbo Panevėžio mokytojų seminarijoje. Lygiagrečiai dėstė lietuvių kalbą Panevėžio žydų mergaičių gimnazijoje „Javne“. Panevežyje tapo uoliu voldemarininku. 1930 m. vieną semestrą studijavo Miuncheno universitete.
1930 m. lapkritį suimtas už „antivalstybinį“ pamfletą „Ar p. Smetona jaunimui pavyzdys?“, 1931 m. nuteistas metus kalėjimo, bet tais pačiais metais paleistas. 1931 m. įsteigė Kupiškio laisvamanių skyrių. Nuo 1932 m. pradėjo rašinėti į SSRS laikraščius. 1932–1934 m. studijavo teisę VDU Teisių fakultete. Po baigimo dirbo Apeliacinių rūmų sekretoriaus padejėju. 1935–1940 m. Kauno apygardos teismo prokuroro padėjėjas. Dalyvavo rašant Noimano-Zaso bylos kaltinamąjį aktą.[2]
1938 m. išvyko į dviejų mėnesių kelionę po įvairias Europos šalis – Italiją, Belgiją, Prancūziją, Lenkiją. Pakeliavęs susidomėjo SSRS, įstojo į Lietuvių draugiją SSRS tautų kultūrai pažinti. 1939 m. pavasarį ir vasarą du kartus aplankė SSRS. Kelionės įspūdžius publikavo „Lietuvos žiniose“.
Sovietmetis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1940 m. išrinktas į Liaudies Seimą. 1940 m. birželio 17 d. sudarytoje Justo Paleckio marionetinėje „Liaudies vyriausybėje“ paskirtas teisingumo ministru. Birželio 18 d. pasirašė įsakymą paleisti iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo LKP CK sekretorių Antaną Sniečkų. 1940 m. liepos mėn. kartu su kitais vyriausybės ministrais priimtas į LKP.[3] Pats asmeniškai prižiūrėjo penkių RTFSR įstatymų kodeksų vertimą, pasiūlė Liaudies Seime LSSR konstitucijos projektą, taip pat buvo Lietuvos įstojimo į SSRS deklaracijos pranešėju.[4]
1940–1941 m. dėstė Vilniaus universitete (VU) baudžiamąją teisę. Nuo 1940 m. docentas. 1941–1943 m. Alma Atos juridinio instituto, 1943–1944 m. Maskvos juridinio instituto dėstytojas, nuo 1943 m. vasario 27 d. profesorius. Nuo 1944 m. VU Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso katedros vedėjas.
Nuo 1945 m. organizavo lituanistinės medžiagos pargabenimą į Lietuvą iš Karaliaučiaus bei Klaipėdos kraštų, pats (kartu su Jonu Kruopu, Juozu Jurginiu ir kitais) važinėdamas ir bibliotekose, archyvuose, muziejuose, bažnyčiose, universitete rinkdamas senuosius rankraščius bei kitus dokumentus. Jo pastangomis į Lietuvą buvo parvežti Donelaičio „Metų“ rankraščiai, Jono Bretkūno, Mato Pretorijaus, Liudviko Rėzos veikalai. Spaudoje paskelbė straipsnių, gynusių lietuvių „istorines teises“ į šiaurinę buvusios Rytų Prūsijos dalį.
1946–1948 m. dirbo LSSR MA Istorijos instituto direktoriumi. 1946 m. tapo LSSR Mokslų akademijos nariu-korespondentu.[5] 1951 m. kovo mėn. Maskvoje apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją „Lietuvių tautos kova prieš popiežius ir kryžiuočių ordiną už savo valstybingumą“.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Klaipėdos srities gyventojų tautybė prieš vokiečių ordino atėjimą, Kaunas, 1933.[6]
- Vokiečiai apie Mažąją Lietuvą, Kaunas, 1935.
- Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje, Kaunas, 1935.
- Lietuvių vokietinimas Mažojoje Lietuvoje, Maskva, 1942.
- Iš lietuviškos Rytprūsių praeities, Tiesa, 1945 05 20-23.
- Lietuvių kova prieš kalavijuočius, Panevėžys, 1945.
- Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai, Kaunas, 1948.
- Popiežiai – lietuvių tautos priešai, Kaunas, 1948.
- Ekonominė ir teisinė katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje XV–XIX a., Vilnius, 1960.
- Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, 1960.
- Raštai, Vilnius, 1987.
- Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a. (sudarė P. Pakarklis, parengė Edvardas Gudavičius, Alvydas Nikžentaitis). – Vilnius: Mokslas, 1987.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Istorikui, teisininkui P. Pakarkliui - 100 metų[neveikianti nuoroda]
- ↑ Povilas Pakarklis: kontroversiška asmenybė // Voruta, 2002 m., Nr. 24 (522)
- ↑ Lietuvos komunistų tautinė ir socialinė sudėtis 1939 m. pabaigoje - 1940 m. rugsėjo mėn.
- ↑ Darbo Lietuva, 1940 m. liepos 22 d., Nr. 11
- ↑ Vytautas Merkys. Povilas Pakarklis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. - 270-271
- ↑ Klaipėdos srities gyventojų tautybė prieš vokiečių ordino atėjimą // Mūsų žinynas, 1933 m., Nr. 101. - 171-185 psl.