Puslaidininkių fizikos institutas
Puslaidininkių fizikos institutas (sutr. PFI) – Lietuvos mokslo institutas, veikęs 1967–2010 m. Atliko fizikos, elektronikos, medžiagotyros, aukštųjų technologijų ir pirminės metrologijos sričių tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, dalyvavo bendruose projektuose su Lietuvos įmonėmis, skatino aukštųjų technologijų pramonės plėtrą[1].
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Institutas įkurtas 1967 m. sausio 1 d., jį atskyrus nuo LTSR Mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto[2]. Pirmuoju jo direktoriumi tapo Juras Požela, iki tol vadovavęs Fizikos ir matematikos institutui. 1969 m. buvo suteiktas TSRS vadovaujančios mokslo įstaigos, nagrinėjančios puslaidininkių fizikos, karštųjų elektronų ir plazmos puslaidininkiuose problemas, statusas. Tais pačiais metais institutas buvo apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu[3]. 1991 m. reorganizuotas į savarankišką valstybinį mokslinių tyrimų institutą.
1977 m. birželio 2 d. Stepono Ašmonto, Juro Poželos ir Konstantino Repšo 1970 m. atrastas ir ištirtas elektrinio laidumo ir elektrovaros jėgos asimetrijos susidarymo vienalyčiame izotropiniame puslaidininkyje reiškinys buvo pripažintas atradimu ir tapo pirmuoju moksliniu atradimu, užregistruotu Lietuvoje[4].
1993 m. PFI įkurtas Mokslo ir technologijų parkas, skirtas palengvinti mokslininkų bendradarbiavimą su Lietuvos pramone ir mokslinių pasiekimų diegimą praktikoje.
2010 m. sujungtas su Fizikos ir Chemijos institutais į Fizinių ir technologijų mokslų centrą.[5]
Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinės instituto veiklos kryptys[6]:
- Naujų medžiagų tyrimas ir nanotechnologijų kūrimas;
- Medžiagos ir elektromagnetinės spinduliuotės sąveikos, fliuktuacijų ir chaoso tyrimai;
- Kietakūnių jutiklių, energiją tausojančių technologijų kūrimas;
- Informacinių technologijų, matų vienetų valstybinių etalonų ir pirminių matavimo metodų kūrimas.
Laboratorijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Aukštatemperatūrio superlaidumo laboratorija,
- Didelės galios impulsų laboratorija,
- Epitaksinių struktūrų laboratorija,
- Fliuktuacinių reiškinių laboratorija,
- Jutiklių laboratorija,
- Kietojo kūno teorijos laboratorija,
- Mikrobangų laboratorija,
- Mikroelektronikos laboratorija,
- Nevienalyčių struktūrų laboratorija,
- Optoelektronikos laboratorija,
- Plazminių reiškinių ir chaoso laboratorija,
- Puslaidininkių analizės laboratorija,
- Puslaidininkių optikos laboratorija,
- Terahercų elektronikos laboratorija.
Metrologija:
- Cheminės metrologijos laboratorija,
- Elektros dydžių etalono laboratorija,
- Laiko ir dažnio etalono laboratorija,
- Temperatūros vieneto etalono laboratorija.
Direktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1967–1985 m. – Juras Požela,
- 1985–1989 m. – Algirdas Šileika,
- 1989–2010 m. – Steponas Ašmontas.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Puslaidininkių fizikos instituto statutas (LRV patvirtintas 2003 m. gegužės 27 d.). Nuoroda tikrinta 2008-12-02.
- ↑ Fizikos ir matematikos institutas iki pirmosios reorganizacijos (1956–1966). Nuoroda tikrinta 2008-12-02.
- ↑ Vytautas Šilalnikas. Puslaidininkių fizikos institutas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 475
- ↑ Puslaidininkių fizikos instituto istorija Archyvuota kopija 2016-11-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ LR Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimas "Dėl Valstybės mokslinių tyrimų įstaigų, susijusių su integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) plėtra, tinklo pertvarkos plano patvirtinimo"
- ↑ Puslaidininkių fizikos institutas: Veiklos kryptys. Nuoroda tikrinta 2008-12-02.