Disertacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Disertacija (lot. dissertatio 'samprotavimas, tyrimas', angl. thesis, disquisition) – savarankiškas didelės apimties tiriamasis mokslinis rašto darbas, skirtas moksliniam laipsniui įgyti.

Disertacijos gynimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parašytą ir iš anksto viešai pateiktą disertaciją privaloma apginti, jos neužtenka vien tik publikuoti.

Disertacijos gynyba įgyvendinama per specialiai tai progai sukviestą viešą svarstymo posėdį pristatyti savo tyrimą, jo apimtį, apibūdinti teorinius pagrindus ir metodologiją bei duomenis, paaiškinti sampratas, pakomentuoti nuveikto darbo eigą, pagrįstai atsakyti į gynimo komisijos (recenzentų) klausimus ir kritiką, atsikirsti į pastabas, padiskutuoti apie savo tyrimą ir jo sritį. Gynimo komisiją sudaro panašių akademinių interesų mokslininkai, įgyję ne mažesnius mokslinius laipsnius, kokio siekia disertacijos autorius. Dažnai jie turi ir pedagoginius laipsnius. Tačiau, kadangi gynimo posėdis būna paskelbtas iš anksto ir yra viešas, jame dalyvauti ir klausimus autoriui uždavinėti gali visi pageidaujantys.

Gynimo komisijos nariai, nepaisant jų nuomonės apie disertaciją, yra vadinami oponentais. Jie negali turėti su kandidatu (disertantu, disertantu eksternu, doktorantu) bendrų publikacijų (būti ankstesnių rašto darbų bendraautoriais), bent vienas oponentas privalo būti iš kitos mokslo įstaigos.[1]

Sėkminga disertacijos gynyba reiškia, kad po mokslinės diskusijos dauguma gynimo komisijos narių slaptu balsavimu nusprendė, jog kandidatas kokybiškai pristatė, tinkamai argumentavo, išsamiai apibūdino savo darbą, įrodė teiginius, kompetetingai atsakė į oponentų klausimus. Disertaciją apgynęs pretendentas nebesivadina doktorantu (trečiosios pakopos studentu), o tampa mokslininku ir įgyja mokslų daktaro (dr.) laipsnį bei tai patvirtinantį dokumentą – mokslų daktaro diplomą.

Disertacijos gynyba, jei autorius sąžiningai dirbo, žinomas kolegų, nekyla interesų konflikto ar akademinės etikos pažeidimų, praktiškai visada įvyksta sėkmingai. Tačiau parašiusių ir apgynusių disertacijas yra mažiau, nei pageidaujančių tai padaryti. Doktorantai gali pervertinti savo jėgas, pakeisti gyvenimiškus prioritetus, tyrimai gali neduoti rezultatų ir pan.

Lietuvoje disertaciją leidžiama ginti asmenims, turintiems magistro kvalifikacijos laipsnį arba jam prilygstančią aukštojo mokslo kvalifikaciją ir išlaikiusiems doktorantūros egzaminus.

Disertacijos sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Disertacijoje turi būti apibrėžtas darbo tikslas, uždaviniai, mokslinis naujumas, aprašyta tyrimo metodika, gauti rezultatai, pagrįstas jų patikimumas ir santykis su kitų tyrėjų atliktais darbais. Disertacijos pagrindiniai duomenys ir teiginiai (ne mažiau kaip 2 straipsniai) turi būti išspausdinti moksliniuose leidiniuose.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Disertacijų viešojo gynimo sistema pradėjo formuotis viduramžiais vokiškai kalbančių šalių universitetuose, XVIXVII a. paplito ir kitose šalyse. Lietuvoje disertacijas pradėta ginti XVI a. pabaigoje. Vilniaus universitete pirmoji daktaro disertacija apginta 1583 m., Lietuvos universitete – 1926 m.

19451990 m. disertacija buvo ginama pagal TSRS galiojančią tvarką, 1990–1992 m. – pagal vyriausybės nustatytą laikiną tvarką, 19932003 m. – pagal vyriausybės patvirtintus nuostatus doktorantūros komitetuose, nuo 2003 m. ginama prie universitetų sudaromose mokslo krypčių tarybose.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Disertacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 7 psl.