1998 m. Rusijos ekonominė krizė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

1998 metų Rusijos ekonominė krizė – įvykis, kai Rusija pareiškė negalinti vykdyti visų savo duotų įsipareigojimų, atiduoti paimtų skolų. Pagrindinė krizės priežastis buvo didelė valstybės skola, sumažėjusios žaliavų kainos, didelis vyriausybės optimizmas ūkio klausimu, "piramidės statyba" (ėmė trumpalaikes valstybines paskolas).

Krizė prasidėjo 1998 m. rugpjūčio 17 d. Ji turėjo teigiamų ir neigiamų pasekmių valstybės ekonomikai. Rublio kursas per pusmetį nukrito daugiau kaip tris kartus – nuo 6 rublių iki 21 rublio už dolerį 1999 m. sausio 1 d. Sumažėjo gyventojų ir užsienio investuotojų pasitikėjimas Rusijos bankais ir valstybe. Nukritus pragyvenimo lygiui, bankrutavo daug mažų įmonių, kai kurie bankai. Per pusmetį bankų sistema ėmė merdėti, gyventojai prarado dalį savo santaupų. Tuo pat metu rublio devalvacija leido padidinti Rusijos ekonomikos konkurencingumą.

Krizės priežastys tarptautinės ekonomikos atžvilgiu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinės ekonomikos koncepcijoje „negalimas trejetas“ nurodo, kad negalima vienu kartu pasiekti fiksuoto kurso, laisvo kapitalo judėjimo ir nepriklausomos pinigų politikos. Rusijoje rublio kursas buvo susietas su JAV doleriu. Laisvas kapitalo judėjimas leido investuoti į Valstybinius trumpalaikius įsipareigojimus. Pinigų politika buvo nukreipta mažinti infliaciją. Rusija už dideles palūkanas skolinosi pinigus, neatsižvelgdama į esamą mažą infliaciją. Galiausiai mažėjantys valiutos rezervai privertė sumažinti valiutos kursą per ekonominę krizę.

Galimi sprendimo būdai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstybė 1998 m. turėjo keletą galimybių spręsti krizę:

  • prispausdinti pinigų ir išmokėti Valstybinius trumpalaikius įsipareigojimus,
  • paskelbti, kad neatiduos skolų pagal užsienyje išplatintus įsipareigojimus,
  • paskelbti, kad neatiduos skolų valstybės viduje išplatintiems įsipareigojimams,
  • paskelbti, kad atiduos dalį skolų,
  • paskelbti, kad skolas atiduos vėliau.

S.Kirijenkos vadovaujama Rusijos vyriausybė nusprendė negrąžinti valstybės viduje išplatintų paskolų.

Vyriausybė greičiausiai nusprendė, kad neatidavus skolos vidaus kreditoriams bus išsaugota bent dalis užsienio investuotojų. Neatidavus skolų užsienio kreditoriams, neaišku kada vėl bus galima pas juos skolintis; išlikę užsienio kreditoriai skolindami investuoja į Rusijos ekonomiką, tuo metu atidavus skolas vidaus kreditoriams pinigai iš vienos Rusijoje esančios kišenės pereis į kitą Rusijoje esančią kišenę. Grąžinti tik dalį skolų reiškė prarasti visus investuotojus. Įvykdyti pinigų emisiją (jų prispausdinti) reiškė grįžti vos ne į 1989–1991 m. hiperinfliacijos metus.

Ar toks sprendimas pasiteisino – ginčytinas klausimas. Neatidavus skolų vidaus investuotojams kartu su bankais žymiai smuko vidaus ūkis, o užsienio investicijos sudaro mažą Rusijos ūkio dalį, tuo labiau, kad skolinta ne tik valstybei, bet ir investuota tiesiai į gamybą.

1998 metų krizės unikalumas pasaulio istorijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1998 metų ekonominė krizė buvo netikėta užsienio investuotojams, besivadovaujantiems principu „Rusija didelė, jai niekas neduos žlugti“. Visai prieš pat krizę, 1998 m. liepos 13 d., Tarptautinis valiutos fondas išskyrė Rusijai 22 milijardų JAV dolerių kreditą, bet biudžete nebuvo rasta lėšų padengti valstybinę skolą.

Istorijoje nebuvo atvejo, kad ekonominė krizė būtų paskelbta vidaus skolai, paimtai vidaus valiuta. Rusijoje buvo paskelbta krizė Valstybiniams trumpalaikiams įsipareigojimams, kurio pelningumas prieš krizę siekė iki 140 %. Paprastai kitos valstybės panašiais atvejais įvykdo pinigų emisiją (prispausdina pinigų) ir taip, nuvertėjant vietinei valiutai, padengia skolas. Investuotojai, pirkę Valstybės trumpalaikius įsipareigojimus, tikėjosi būtent tokių valstybės veiksmų.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautiniai investuotojai pradėjo derybas su Rusijos vyriausybe, bet išmokos pagal Valstybės trumpalaikius įsipareigojimus sudarė apie 1 proc. nuo paskolintos sumos. Daugiausiai prarado Credit Suisse Group bankas, kontroliavęs apie 40 proc. rinkos.

Valiutos devalvacija akivaizdžiai sumažino importą ir sutvirtino eksporto pozicijas. Rusijos įmonės, eksportuojančios prekes, tapo konkurencingesnės, nors gali būti, kad dalį prekių gamintojai pardavinėjo nukritus rubliui žemiau savikainos.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]