Černiachovo kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Černiachovo kultūra
III a. – V a.
Dab. valstybės: pietų Ukraina, Moldavija, rytų Rumunija
Ist. regionas: Sarmatija, rytų Dakija
Amžius: Geležies amžius
Lingvistinė gr.: gotai
Valstybingumas: Gotų karalystė
Origins 200 AD.png
Rytų Europos kultūros III a.IV a.

Černiachovo kultūra (rus. Черняховская культура) – romėniškojo laikotarpio archeologinė kultūra, pavadinta pagal V. Chvoikos 19001901 m. tyrinėtą kapinyną prie Černiachovo kaimo (Kijevo sritis).

Kultūra yra siejama su senovės gotais, kurie migravo iš šiaurės Europos ir išstūmė ar asimiliavo vietinius gyventojus - Zarubincos kultūros atstovus (skitus). Sunyko per hunų antpuolius.

Arealas[taisyti | redaguoti kodą]

Rožine spalva pažymėta Gotlando sala, žalia – Getalando žemė, raudonai – Vilenbergo kultūra III a., oranžine – Černiachovo kultūra, violetine – Romos imperijos teritorija

Černiachovo kultūra III a. – V a. buvo paplitusi dab. Ukrainos, Moldavijos, Rumunijos teritorijose ir Lenkijos pietryčiuose. Didžiausios ekspansijos laikais ji apėmė dakų, sarmatų, vėlyvųjų skitų bei antų genčių iki tol gyvenamas teritorijas. Šis arealas tapatinamas su Jordano aprašoma Gotų karalyste.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Černiachovo kultūrai būdingos neįtvirtintos gyvenvietės. Žmonės gyveno antžeminiuose pastatuose ir pusiau žeminėse. Vertėsi ariamąja žemdirbyste, gyvulininkyste ir amatais (geležies lydymu, kalvyste, žalvario liejimu, puodininkyste). Buvo paplitusi įvairių formų žiesta keramika. Prekiavo su Juodosios jūros pakrančių graikų miestais ir Romos provincijomis. Vidaus rinkoje naudojo Romos monetas – rasta daugiau, kaip 1000 monetų lobių. Mirusiuosius laidojo sudegintus ir nedegintus kapinynuose, įkapės – keramika, stiklinės taurės, segės, kaulinės šukos.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Aleksiejus Luchtanas. Černiachovo kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 314 psl.