Duobinių kapų kultūra
| Duobinių kapų kultūra | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|
|
||||||
 |
||||||
| Dab. valstybės: | Ukraina, pietvakarių Rusija, | |||||
| Ist. regionas: | Ponto stepė, Dniepro baseinas | |||||
| Amžius: | eneolitas | |||||
| Lingvistinė gr.: | indoeuropiečiai (?) | |||||
 |
||||||
Duobinių kapų kultūra arba Ochros kapų kultūra (rus. Ямная культура, ukr. Ямна культура, angl. Pit Grave Culture, Yamna culture) – eneolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus archeologinė kultūra, ją 1901 m. išskyrė V. Gorodcovas.
Turinys |
Arealas [taisyti]
Duobinių kapų kultūra 3600–2500 m. pr. m. e. buvo paplitusi nuo Pietų Uralo rytuose iki Dunojaus žemupio vakaruose – dab. Rusijos Federacijos pietinėje dalyje, Šiaurės Kazachijoje, Pietų Ukrainoje, Moldavijoje, Rytų Rumunijoje, Rytų Vengrijoje, Šiaurės Bulgarijoje. Duobinių kapų kultūra turi lokalinių kultūrų elementų. Duobinių kapų kultūrą pakeitė katakombų kultūra.
Kultūra [taisyti]
Duobinių kapų kultūra skiriama pagal laidoseną ir keramiką. Duobinių kapų kultūros žmonės vertėsi klajokline gyvulininkyste – augino galvijus, avis, ožkas, arklius, kiaules, kai kur ir žemdirbyste – sėjo kviečius, miežius, soras. Vėlyvuoju laikotarpiu buvo įtvirtintų gyvenviečių (Michailovkos gyvenvietė Ukrainoje).
Keramika – smailiadugnės taurės, viršutinėje dalyje puoštos horizontaliai ir trikampiais virvučių, įkartėlių ornamentu, duobučių įspaudais. Rasta trikojų ir keturkojų indų, manoma, žarijoms laikyti.
Mirusiuosius laidojo keturkampio ar ovalo formos giliose duobėse, suriestus, paguldytus ant nugaros ar šono, apibertus ochra. Įkapių mažai, ryški turtinė diferenciacija: indai, kauliniai ir bronziniai papuošalai (smeigtukai, auskarai, karoliai, įvijos), akmeniniai skeptrai, titnaginiai antgaliai ir durklai (rasta ir varinių), akmeniniai ir bronziniai kirviai; kapuose rasta gyvulių kaulų. Kartais mirusysis laidotas su ratais ar vežimu. Kapo duobę uždengdavo rastais ir virš jos supildavo nuo 2-4 iki 10 m aukščio ir iki 100 m skersmens pilkapį, kalnuotose srityse sukraudavo iš akmenų. Pilkapyje buvo 1-2 kapai, kartais 15-50 kapų.[1]
Šaltiniai [taisyti]
- ↑ Egidijus Šatavičius. Duobinių kapų kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 209 psl.
Ermitažo rinkinys [taisyti]
|
|||||||||||||||||||||||||||||
