Estijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Estija-orn.png
Estijos istorija
Estijos priešistorė
Estų žemės
Kryžiaus žygiai į Pabaltijį
Danija (Estija)
Livonijos konfederacija:
Livonijos ordinas, Ozelio-Vikos vyskupija, Dorpato vyskupija
ATR (Infliantai)
Švedija (Estija, Livonija)
Rusija (Lifliandija, Estliandija)
Vokietijos imperija (Oberostas)
Estijos Respublika (1918-1940)
Antrasis pasaulinis karas
Estijos TSR
Estijos Respublika (1990)

Estijos istorija – Estijos teritorijoje egzistavusių etninių grupių ir valstybių istorija nuo pirmųjų gyventojų įsikūrimo iki dabartinių laikų.

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Atsitraukus ledynui po paskutinio ledynmečio Estijoje apsigyveno nenustatytos etninės kilmės žmonės. Pagal archeologinius duomenis, pirmoji gyvenvietė Estijoje aptikta netoli Kundos miestelio (8-6 tūkstantmetis pr. m. e.), šiaurės Estijoje. Pagal šią gyvenvietę pavadinta akmens amžiaus Kundos kultūra.

Kaip spėjama pagal archeologinius duomenis, neolite (4-2 tūkstantmentis pr. m. e.) su vietiniais gyventojais maišėsi iš rytų atvykusios gentys, o nuo 2 tūkst. pr. m. e. finougrų kilmės gentys.

Skandinavų ir vokiečių ekspansija XII-XIII a.[taisyti | redaguoti kodą]

Estų žemės XIII a.
Estija (Esthland), 814 m.
Pagrindiniai straipsniai – Estų žemės ir Kryžiaus žygiai į Pabaltijį.

Danija susidomėjo Estija dar švento Knuto (1040–1086) laikais. Vėliau iš Danijos į Estiją atvyko ir čia misionieriavo vienuolis Fulco. Yra žinoma, kad jam nelabai sekėsi ir apie 1172 m. jis grįžo iš Estijos į Lundą. 1206 m. danai išsilaipino Saremos saloje, pastatė ten tvirtovę, tačiau ji buvo sugriauta.

Nuo 1208 m. Livonijos ordinas pradėjo veržtis į Estijos teritoriją 1210 m. įvykusį mūšį prie Jumeros upės laimėjo estai. Po metų kalavijuočiai apiplėšė Viljandį, bet buvo priversti sudaryti paliaubas 3 metams. Toliau kovos vyko gana permainingai. 1217 m. kelių Estijos žemių kariuomenė atsiėmė Otepės tvirtovę, bet tais pat metais estai buvo visiškai sutriuškinti mušyje prie Viljandžio. Šiame mūšyje žuvo vienas iš žymesnių estų seniūnų Lembitu, o taip pat kalavijuočių pusėje kovojęs lyvių seniūnas Kaupo. Bet šiaurinė Estija liko nepajungta.

Rygos vyskupas Albertas 1218 m. pasirašė susitarimą su Danijos karaliumi, dėl kurio 1219 m. Šiaurės Estijoje išsilaipino Danijos kariuomenė ir permainingame mūšyje prie Lindanisės nugalėjo estus. Šiaurinės Estijos žemės pateko į Danijos valdžią. Estų žemės imtos krikštyti ir iš pietų ir iš šiaurės.

Į Danijos ir Livonijos ordino varžybas dėl pagonių estų krikšto bandė įsiterpti ir švedai. 1220 m. švedai išsilaipino Liane apskrityje ir įsitvirtino Lihulos tvirtovėje., bet greitai estai ją sudegino ir sunaikino visą švedų įgulą. Danijos ir ordino kryžininkai irgi neišvengė tarpusavio susidūrimų. 1225 m. iš teritorijų, dėl kurių priklausomybės vyko nesutarimai tarp Danijos ir ordino popiežiaus legatas Vilhelmas Modenietis sukūrė tiesiogiai popiežiui pavaldžią valstybėlę, kur valdžia buvo perduota estų seniūnams. Bet ši valstybėlė egzistavo vos kelis metus.

Sumušęs kelių popiežiaus legatų remiamą estų seniūnų valstybę Livonijos ordinas kuriam laikui užėmė ir Taliną, išvijęs iš jo danus. Danijai Talinas buvo grąžintas tik 1238 m., pasirašius karinės sąjungos sutartį tarp Danijos ir ordino. 1224 m., nepaisant rusų kunigaikštysčių paramos, Livonijos ordinui turėjo pasiduoti Tartu. Po kiek laiko (1227 m.) pasidavė ir Saremos sala.

Danijos ir Livonijos sudėtyje XIII-XVI a.[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai straipsniai – Danijos Estija ir Livonijos konfederacija.
Baltijos šalių žemėlapis – Carta marina (1539 m.)

XIII a. buvo įkurti Estijos miestai, įėję į Hanzos sąjungos sudėtį: Talinas, Tartu, Piarnu, Viljandis. Danijos valdytose žemėse, kurios išlaikė Estijos vardą, buvo kurdinami Danijos karaliaus vasalai, kurie bene anksčiausiai Pabaltijyje ėmė kurti dvarus, vertė juose atlikinėti lažą. Manoma, kad tai buvo pagrindinė 13431345 m. Jurginių sukilimo priežastis.

Iš pradžių stambi karinė estų sukilėlių sėkmė buvo įtvirtinto Padizės vienuolyno užėmimas 1343 m. Vienuolynas buvo sudegintas, vienuoliai išžudyti. Užėmę beveik visą Harju žemę sukilėliai susivienijo ir išrinko 4 vadovus. Apie 10 000 sukilėlių atžygiavo prie Talino. Kreiptasi pagalbos į Švediją, pažadant jai sėkmės atveju perleisti Taliną.

Sukilimui slopinti buvo pasiųstos Livonijos ordino pajėgos. Siekdami išvengti ordino įsikišimo sukilėlių vadai sutiko dalyvauti Paidės pilyje surengtose derybose, kur jie buvo nužudyti. Estų sukilėliai netrukus po to pralaimėjo mūšį prie Talino. Bet sukilimas dar tęsėsi Saremos saloje.

Sukilimo nuslopinimas buvo įmanomas tik įsikišus Livonijos ordinui. Danijos karalius Valdemaras IV, turėdamas ir kitų bėdų, 1346 m. pardavė šiaurinę Estiją Teutonų ordinui už 19 000 sidabro markių. Po metų didysis ordino magistras perdavė valdžią šiaurės Estijoje Livonijos ordinui. Taip kuriam laikui bene visos estų žemės atsidūrė Livonijos konfederacijoje.

Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos sudėtyje XVI-XVIII a. prad[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai straipsniai – Infliantai, Švedijos Livonija, ir Švedijos Estija.
Estja 1662 m.

Pasibaigus Livonijos karui, Pietų Estijos teritorija su Tartu ir Piarnu miestais pagal 1582 m. Jam Zapolės taikos sutartį tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos atiteko Abiejų Tautų Respublikai. Pietų Estijoje ėmė aktyviai reikštis jėzuitai, kurie 1583 m. atidarė gimnaziją Tartu mieste. Kadangi Abiejų Tautų Respublika turėjo nedaug uostų, tas buvo į naudą Piarnu, kurio prekyba augo Abiejų Tautų Respublikos valdymo metais.

Pietų Estijos žemės Abiejų Tautų Respublikoje buvo laikomos sudėtine Infliantų, padalintų į 4 vaivadijas, dalimi, Estijos vardas šioms žemėms apibūdinti nevartotas.

Dar Livonijos karo pradžioje, 1561 m. Šiaurės Estija su Talinu pasidavė Švedijai. Kaip rašė kroninkininkas Baltazaras Riusovas (Balthasar Rüsow), „kadangi Lenkijos karalius buvo toli nuo Talino miesto ir taliniečiai niekada negaudavo ir negalėjo gauti jokios paramos maisto produktais iš Lenkijos ar Lietuvos, tai jie nusprendė pasiduoti Švedijos karaliui, kuris buvo arčiau ir lengviau pasiekiamas.“ Rusai du kartus bandė užimti Taliną, tačiau miestas atsilaikė.

Šiaurinėje Estijoje, remiantis dar daniška tradicija, švedai sukūrė Estijos kunigaikštystę. 1629 m. Altmarko sutartimi pietinė Estija taip pat atiteko Švedijai, bet sujungta su šiaurine Estija nebuvo, o įėjo į Livonijos provincijos sudėtį. Gustavas II Adolfas siekė abi Švedijos valdomas provincijas integruoti į valstybę, sušvedinti, tačiau po jo mirties Švedijoje įsigalėjus aristokratijai, šių siekių atsisakyta, kadangi ir Švedijos bajorija buvo suinteresuota gauti valdyti dvarus Pabaltijyje išskirtinėmis teisėmis.

16951697 m. Estijoje dėl nederlių buvo „Didžiojo bado“ laikmetis. Nuo bado mirė kas penktas gyventojas. Estų gyventojų skaičius sumažėjo iki 280 000. Po Didžiojo Šiaurės karo (17001721) estų liko ne daugiau kaip 100 000.

Estų tautinis pabudimas[taisyti | redaguoti kodą]

Estų tautinio pabudimo pradžia tradiciškai laikomi 1857 m., kai Johanas Jansenas Piarnu ėmė leisti laikraštį „Piarnu paštininkas“ (Perno Postimees). Antraštinis šio laikraščio puslapis prasidėjo eiliuotu pasveikinimu, kurio pradžia „sveika brangi estų tauta“ (tere armas eesti rahvas). Čia pirmąkart viešai su ryškiu prasminiu akcentu buvo pavartota sąvoka „estų tauta“. Iki tol apibūdinant vietinę liaudį vartotos sąvokos „krašto gyventojai“, „žemiečiai“ (maarahvas, talurahvas).

Jaunaesčių judėjimas galutinai susiformavo su Janseno Tartu mieste nuo 1864 m. leistu laikraščiu „Estijos paštininkas“ (Eesti Postimees) ir ypač su Karlo Roberto Jakobsono redaguotu prorusiškos orientacijos laikraščiu „Sakala“ (18781882), leistu Viljandyje. 1865 m. Tartu buvo sukurta draugija „Vanemuine“, kuri daug prisidėjo organizuojant pirmąją visuotinę estų dainų šventę Tartu 1869 m.

Tarpukaris[taisyti | redaguoti kodą]

Estija, 1920–1940 m.
Teritorijos praradimas 1940 m.

Pagrindinis straipsnis: Tartu sutartis

Estija nepriklausomybę paskelbė 1918 m. vasario 24 d., nors netrukdomai kurti nepriklausomą respubliką kliudė vokiečių okupacija, trukusi nuo 1918 m. vasario iki lapkričio mėn. Po Vokietijos kapituliacijos Pirmajame pasauliniame kare 1918 m. lapkričio 11 d., savo veiklą atnaujino Estijos Laikinoji Vyriausybė, vadovaujama Konstantino Petso.

Sovietinė okupacija[taisyti | redaguoti kodą]

1939 m. rudenį SSRS po ultimatyvių grasinimų įvedė Raudonosios armijos padalinius į Estiją ir pradėjo savo nusikalstamą veiklą. Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1940 m. birželio mėnesį, pagal ankstesnį SSRS susitarimą su Vokietija, šalį okupavo Sovietų Sąjunga, o po mėnesio paskelbta Estijos Sovietų Socialistinė Respublika. 1940 m. rugpjūčio mėn. Estija prijungta prie Sovietų Sąjungos. 19411944 m., kai šalis buvo okupuota vokiečių kariuomenės, Estija buvo pavaldi Ostlando generaliniam komisariatui ir patyrė Trečiojo Reicho genocidinę politiką.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Estijos istorija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka