Slovakijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Slovakijos istorija – straipsnis apie Slovakijos teritorijos tautų ir valstybių istoriją

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji gyventojai dabartinės Slovakijos teritorijoje pasirodė paleolito epochoje. Šio ilgo laikotarpio metu, keičiantis ledynmečiams ir tarpledynmečiams Slovakijos teritorijoje randami įvairių kultūrų pėdsakai – nuo Olduvano kultūros iki Svidrų kultūros. Spišo Podhrade rastas homo erectus kaukolės fragmentas (dingęs per Antrąjį pasaulinį karą), po to rasti ir Heidelbergo žmogaus pėdsakai. Seniausi skeletai – neandertaliečių, labiausiai žinomi jų yra iš Hanovcų stovyklos.

Mezolito laikotarpiu, atsitraukusio ledyno riba ėjo šiaurine dabartinės Slovakijos teritorijos dalimi. Žmonės apgyvendindavo daugiausia smėlėtas aukštumas. Iš neolito laikotarpio svarbūs archeologiniai radiniai atkasti keliuose anksčiau gyventuose urvuose, pvz.: žmonės gyveno žinomame 6000 m ilgio ir 700 m gylio Domica urve. Bronzos amžiuje vietiniai gamino ginklus, skydus, brangenybes, indus ir skulptūras. Geležies amžiuje Slovakijoje pasirodė keltai.

Keltų moneta, nukalta BratislavaŠratislavoje, šalia 5 kronų monetos su panašiu simboliu.

Keltų pergalė žymi vėlyvojo geležies amžiaus pradžią regione. Čia apsigyveno dvi didelės keltų gentys: kotinai ir bojai. Manoma, kad kotinai priklausė Puchovo kultūrai. Sidabrinės monetos (biatekai) su keltų karalių vardais yra pirmieji žinomi įrašai Slovakijoje. Keltų įtaka išnyko įsiveržus germanų gentims, Dakijai juos nugalėjus prie Noizidlio ežero ir išsiplėtus Romos imperijai.

6 m. į Slovakijos teritoriją atvyko romėnų legionai kariauti su markomanų ir kvadų gentimis. Vanijaus karalystė, kurią įkūrė kvadai, buvo vakarų ir centrinėje Slovakijoje 20-50 m. Todėl romėnai užėmė tik siaurą dešiniojo Dunojaus kranto ruožą ir nedidelę dalį pietvakarių Slovakijos. Čia romėnai pastatė Celemantijos ir Devino pilis, įkūrė Gerulatos stovyklą. Tik 174 m. Markas Aurelijus įsiveržė toliau Vaho, Nitros ir Hrono upių slėniais. Prie Hrono krantų jis parašė savo filosofinį darbą „Meditacijos“. 179 m. e. m. romėnų legionas išraižė Trenčin pilies uoloje senovinį Trenčino (Laugaritio) pavadinimą, pažymėdamas šiauriausią romėnų būvimo tašką šioje Europos dalyje.

IV–VII amžių didieji įsiveržimai[taisyti | redaguoti kodą]

Lombard state 526.png

II ir III a. hunai paliko centrinės Azijos stepes. Jie peržengė Dunojų 377 m. ir okupavo Panoniją, kurią naudojo kaip bazę iš kurios puldavo vakarų Europą. 451 m. vadovaujant Atilai, jie peržengė Reiną ir nuniokojo Galiją; tada perėjo netgi Pirėnus nuniokodami Katalonijos kraštovaizdį. Tačiau 453 m., mirus Atilai, hunų gentis pasitraukė. 568 m. protomongolų gentis Avarai surengė savo įsiveržimą į vidurio Dunojaus regioną. Avarai okupavo Panonijos lygumos žemumas, įkūrė imperiją Karpatuose ir keletą kartų puolė Bizantijos imperiją, kurios valdovai nuolat siųsdamo jiems dovanas, kad išvengtų karų. 623 m. slavų populiacija, gyvenusi Panonijos vakaruose imperijoje sumažėjo. 626 m. avarai ir persai kartu agulė, bet jiems nepavyko užimti Konstantinopolio. Po šios nesėkmės avarų galia sumažėjo ir jie prarado valdžią buvusiose teritorijose už Karpatų.

Slavai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Slavai.

Pirmą kartą lotynų raštuose slavai paminėti Klaudijaus Ptolemėjaus darbe 160 m. e. m. Vidurinio Dunojaus slavai prieš VII a. gyvenę dabartinės Slovakijos teritorijose, šiaurės ir vakarų Vengrijoje, Moravijoje, Panonijoje, Austrijoje ir Slovėnijoje vadino savo Sloveni. Slovakai ir slovėnai, kilę iš etninės Sloveni grupės ir toliau taip save vadina.

Nesenas tyrimas atrado bendro gyvenimo įrodymų tarp slavų ir keltų genčių Liptovo regione, šiaurės Slovakijoje, netoli Liptovska Mara vietovės. Mokslininkai atrado šešias kelto-slavų kolonijas ir pilies vietą su šventykla centre, kurią naudojo keltų ir slavų ritualams. Akmens įtvirtinimai pastatyti aplink pilį. Slavų gentys taip pat gyveno su germanų Quadi, pagal paskutinius čekų archeologo J. Pouliko atradimus.

Dvi konkuruojančios teorijos nebūtinai yra išimtinės. Šiuolaikinė studija atmetė monolitinių tautų idėją ir Urheimat ginčus iš XIX ir XX a., dabar ji telkia dėmesį į etnogenezės procesą, nepaisant priešingų Urheimat pasiūlymų ar klaidingų dichotomijų.

Samo valstybė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Samo valstybė.

Slavų valstybės iškilimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Nitros kunigaikštystė.

670 m. atsirado nauja grifų ir tendril kultūra Karpatų baseine (įvardyti kaip Onogurai) ir tuojau po avarų galėjo išplėsti žemes net iki Vienos baseino. Tačiau archeologų radiniai iš to paties periodo (pvz.: puošnus bajoro kapas Blatnicoje) taip pat rodė slavų aukštesnės klasės susiformavimą, kuri vėliau tapo Didžiosios Moravijos branduolys.

Avarų vadovavimas pietų Slovakijoje tęsėsi iki 803 m., kai Karolis Didysis padedamas šiaurės Dunojuje gyvenusių slavų (būsimo Nitros kunigaikštystės branduolio), sumušė avarus, kurie netrukus susimaišė su vietiniais slavais.

Visa pagrindinė informacija apie Nitros kunigaikštystę surašyta bavarų ir karantanų šaltiniuose apie 870 m. Nepaisant to, pirmaisiais IX a. dešimtmečiais slavų tautoms Karpatų šiaurės vakarų dalyse vadovavo genties vadas (vadinamas princu vėlesnių istorikų), kurio sostas buvo Nitroje. Platus gyvenviečių tinklas aplink miestą išsidėstė IX a. IX a. pr. kunigaikštystė įsitvirtino dabartinės Slovakijos šiaurės vakarų teritorijose.

Apie 828 m. arkivyskupas Adalramas iš Salcburgo paskyrė bažnyčią princui Pribinai Nitravoje. 833 m. Mojmir I, moravų kunigaikštis, ištrėmė Pribiną. Pribina nuvyko pas grafą Ratbot, kuris administravo Karolingų imperijos rytinę pasienio zoną, kur Pribina tapo kunigaikštystės vadovu po rytų Frankų siuzerenitetu su sostine Blatnograd, netoli Zalos upės intako į Balatono ežerą. Kasinėjimai parodė, kad mažiausiai trys Nitros pilys (Pobedim, Čingov ir Ostra skala) buvo nugriautos panašiai tuo laiku, kai ištremtas Pribina.

Didžiosios Moravijos laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Didžioji Moravija.
Centrinė Europa IX a.. Rytų Francija pažymėta mėlynai, Bulgarija oranžine spalva, Moravija žalia (siaura linija žymi ginčytinas sritis

Didžioji Moravija iškilo apie 830 m., kai Moimiras I suvienijo slavų gentis, gyvenusias Dunojaus šiaurėje, ir išplėtė moravų valdžią. Kai Moimir I panorėjo išsilaisvinti iš rytų Francijos karaliaus viršenybės 846 m., karalius Liudvikas Vokietis pašalino jį ir padėjo Moimiro sūnėnui Ratislavui paveldėti sostą. Naujas monarchas vykdė nepriklausomą politiką: sustabdęs frankų ataką 855 m., jis susilpnino frankų kunigų įtaką. Ratislavas paprašė Bizantijos imperatoriaus Michael II atsiųsti mokytojus, kurie interpretuotų krikščionybę pagal slavų supratimą. Ratislavui paprašius, du broliai, Bizantijos atstovai ir misionieriai, šv. Kirilas ir Metodijus atvyko 863 m. Kirilas išrado pirmąją slavų abėcėlę ir išvertė Evangeliją į senąją bažnytinę slavonų kalbą. Ratislavas taip pat rūpinosi savo šalies saugumu ir valdymu. Jo valdymo laikotarpiui priskiriama daugybė pastatytų įtvirtinimų, ir kai kurie iš jų (Dowina) minimi ir frankų kronikose.

Ratislavui valdant Nitros kunigaikštystė perduota jo sūnėnui Svatoplukui kaip apanažas. Maištingas princas susivienijo su frankais ir nuvertė dėdę 870 m. Panašiai kaip jo įpėdinis Svatlopukas I pasivadino karaliumi. Jam valdant, Didžioji Moravijos imperija pasiekė didžiausius teritorinius laimėjimus, kur įėjo ir Moravija su Slovakija ir dabartinės šiaurės ir centrinė Vengrija, žemoji Austrija, Bohemija, Silezija, Lusatija, pietų Lenkija ir šiaurės Serbija, tačiau šių laikų istorikai nesusitaria dėl tikslių imperijos sienų. Svatopluk taip pat atlaikė laukinių magijarų genčių ir Bulgarijos imperijos atakas, nors pats kartais samdėsi magijarus kare prieš rytų Franciją.

880 m. popiežius Jonas III Didžiojoje Moravijoje įkūrė nepriklausomą bažnytinę provinciją su vadovu arkivyskupu Metodijumi. Jis titulavo vokiečių dvasininką Wichingą Nitros vyskupu.

Mirus Svatoplukui 894 m., jo sūnūs Mojmiras II ir Svatoplukas II paveldėjo sostą kaip Didžiosios Moravijos karalius ir Nitros princas. Tačiau jie ėmė pyktis dėl visos imperijos valdžios. Susilpninta vidinių konfliktų ir nuolatinių karų su Rytų Frankų karalyste, Didžioji Moravija prarado didelę dalį savo periferinių teritorijų.

Tuo pat metu, madjarų gentys, kentėjusios katastrofiškus pralaimėjimus prieš panašias laukinių penečegų gentis, paliko savo žemes rytų Karpatų kalnuose, įsiveržė į Karpatus ir ėmė okupuoti teritoriją apie 896 m. Jų armijos žygį galėjo paskatinti ir nuolatiniai karai tarp regiono šalių, kurių vadovai vis dar samdė juos pagelbėti.

Manoma, kad abu Mojmiras I ir Svatoplukas II mirė kovose su magijarais 904907 m., nes jų vardai nebeminimi rašytiniuose šaltiniuose po 906 m. Trijuose mūšiuose (907 m. liepos 4-5 ir rugpjūčio 9 d.) netoli Bratislavos, magijarai apsupo bavarų armijas. Istorikai tradiciškai priskiria šį laiką Didžiosios Moravijos imperijos griuvimui.

Didžioji Moravija paliko palikimą centrinėje ir rytų Europoje. Glatolitų rankraštis ir jo pasekmė Kirilica sklido po kitas slavų šalis, pažyėdama naują kultūrinio vystymosi kelią. Didžiosios Moravijos administracinė sistema padarė įtaką Vengrijos karalystės administracijos vystymuisi.

Vengrijos karalystė[taisyti | redaguoti kodą]

Nitros kunigaikštystė – XI amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Nitros kunigaikštystė.
Vengrų atvykimas

Būsimos Vengrijos karalystės augimas prasidėjo valdant didžiajam princui Geza, kuris išplėtė valdomas dabartinės vakarų Slovakijos teritorijas prie Hrono upės. Nors pasikrikštijo po 972 m., jis niekad netapo krikščioniu, priešingai negu jo sūnus Steponas parėmęs sostą 997 m. Kai kurie teigia, kad po vestuvių su Gizele iš Bavarijos Štefanas gavo Nitros kunigaikštystę iš savo tėvo kaip apanažą. Mirus Gezai, Arpadų dinastijos narys pagonis Koppany teigė paveldėjęs sostą, bet Stefanas nugalėjo jį padedamas savo žmonos vokiečių palydos. Slovakų liaudies dainoje minimas Štefan kral (Karalius Štefanas) galėjo laimėti prieš oponentą pagonį tiktai padedamas slovakijos karių prie Binos. Po pergalės, Štefanas gavo karūną iš popiežiaus Silvestro II, ir karūnuotas pirmuoju Vengrijos karaliumi 1000 m. arba 1001 m.

Vengrijos karalystė buvo valdoma panašiai kaip buvusi Didžioji Moravija. Kita vertus istorikai dar nepriėjo išvados šiuo klausimu; vis dar diskutuojama ar bazinio administracijų vieneto formavimas nusižiūrėtas nuo užsienio, ar buvo vidaus inovacija.

Karalius Steponas įkūrė mažiausiai aštuonias grafystes ('varmegye“) dabartinės Slovakijos teritorijose: Above, Borsode, Eštergome, Honte, Komarne, Nitroje, Tekove ir Zempline greičiausiai įsteigė jis. Mažai apgyvendintos šiaurės ir šiaurės vakarų dab. Slovakijos žemės tapo karalių privačiais miškais. Karalius Steponas taip pat įkūrė keletą vyskupijų; XI a. Slovakijos žemės padalintos į Eštergomo Arkivyskupiją ir jo sufraganą, Egerio vyskupiją.

Slovakija 1003 m. Lenkijos sudėtyje[taisyti | redaguoti kodą]

Apie 1015 m. Lenkijos kunigaikštis Boleslovas okupavo dab. Slovakijos Moravos upės rytų žemes, bet karalius Steponas atgavo jas jau 1018 m.

Mirus karaliui Steponui, karalystė įsivėlė į vidinius konfliktus tarp pretendentų į sostą ir Henrikas III, Šventosios Romos imperatorius, irgi įsitraukį į kovas. 1042 m. Imperatorius Henrikas III užėmė Slovakijos rytų Hrono upės žemes ir padovanojo jas Štefano pusbroliui Belai, bet po imperatoriaus armijos pasitraukimo karalius Samuelis Aba atsikovojo teritoriją.

1048 m. Vengrijos karalius Andrius I užleido trečdalį karalystės grafysčių (Tercia pars regnis) apanažu savo broliui, kunigaikščiui Belai. Kunigaikščio valdos telkėsi aplink Nitra ir Bihar. Per kitus 66 metų, tercia pars regni buvo valdomas Arpadų dinastijos narių (kunigaikščių Gezos, Ladislaus, Lampert ir Almos.). Kunigaikščiai pripažino karaliaus viršenybę, bet kai kurie iš jų (Bela, Geza ir Almos) maištavo prieš karalių, kad gautų karūną ir vienijosi su kaimyninių šalių vadovais (Šventosios Romos imperijos, Bohemijos).

Tercia pars regni istorija baigėsi 1107 m., kai Vengrijos karalius Kalmanas užėmė jos teritorijas, pasinaudodamas kunigaikščio Almos piligrimyste į Šventąją žemę. Nors sugrįžęs kunigaikštis Almos bandė atsikovoti žemes, padedamas Šv. Romos imperatoriaus Henriko V, jam nepavyko, ir jis buvo priverstas priimti status quo.

Grafysčių ir miestų iškilimas – XII–XIII amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Po karaliaus Kolomano brolio okupacijos jis įkūrė trečią vyskupiją dab. Slovakijoje, Nitros vyskupiją. Karališkoji teritorijos administracija kūrėsi per XIXIII a.; įkurtos naujos grafystės, padalijant egzistuojančias, arba centrinės karalystės apskritys plėtėsi į šiaurę (Prešporok, Trenčin, Gemer, Nograd), o karalių privatūs miškai pervadinti „miškų apygardomis“ aplink Zvolen ir Šariš pilį.

Šiuo laikotarpiu tęsėsi karalystės šiaurinių dalių kolonizacija; slavų, vengrų, vokiečių ir valonų „svečiai“ (hospes) atvykdavo į mažai apgyvendintas žemes ir čia apsistodavo. To meto dokumentai rodo, kad atvykėliai iš Moravijos ir Bohemijos atvyko iš vakarinių dab. Slovakijos dalių, o šiaurinėse ir rytų dalyse apsistojo lenkų ir rutėnų svečiai. Karališkos privilegijos įrodo, kad kylančios vietinės bajorijos keios šeimos (Zathureczky, Pominorszky ir Viszoczanyi šeimos) kilusios iš slavų. Vokiečių atvykėliai apsistojo keliuose būsimuose miestuose (Krupina, Stary Tekov, Banska Štiavnica) jau pirmoje XII a. pusėje. Atvykėliai Spiš regione buvo slavų (lenkai)ir vengrų kilmės; nuo 1240 m. valonų svečiai atvyko į regioną ir prie jų prisidėjo vokiečiai.

Dab. Slovakijoje žemė buvo gausi pirminių žaliavų: aukso, sidabro, vario, geležies ir druskos, dėl to vystėsi kasybos industrija. Toks kasybos ir komercijos augimas sustiprino kai kurių gyvenviečių pozicijas ir jie gaudavo privilegijų iš karaliaus: pirmos miesto savivaldos teisės suteiktos Trnavos miestui (1238 m.), Stary Tekov (1240 m.), Banska Štiavnica (1241 m.). privilegijuotų miestų gyventojai daugiausia vokiečių kilmės, bet gyveno ir vengrų bei slavų. Vėliausiai nuo XIII a. datuojamas ir žydų egzistavimas keliuose dab. Slovakijos miestuose (Bratislavoje, Pezinok); žydų ypatingas statusas patvirtintas Vengrijos karaliaus Belos chartijoje 1251 m., bet vietinių sinodų sprendimai ribojo jų veiklą (jie negalėjo turėti įmonių ir žemės). Musulmonai, gyvenę Nitroje, irgi turėjo apribojimų, ir jų neliko XIII a. pabaigoje (tikriausiai tapo krikščionys).

1241 m. mongolai įsiveržė ir suniokojo šiaurės vakarų karalystės dalis, tik kelios tvirtovės (Trenčin, Nitra, Fil’akovo) atlaikė atakas. Po mongolų karių pasitraukimo (1242 m.) pastatytos arba sustiprintos kelios pilys (Komarno, Beckov, Zvolen) karaliaus Bela IV įsakymu. Jis ir toliau dalijo miestams privilegijas: Krupina (1244 m.), Nitra (1248 m.), Banska Bystrica (1255 m.), Gelnica (1270 m.). jam valdant nauji vokiečių imigrantai atsikėlė į Spiš, kuris privilegijas gavo 1271 m. iš Vengrijos karaliaus Stepono V.

XIII a. pabaiga pažymėta karališkos šeimos ir kelių aristokratų grupių nesutarimų. Karaliaus valdžios susilpnėjimas ir galingų aristokratų iškilimas padėjo pamatus administracinės sistemos keitimui: grafystės, buvę pagrindiniai karališkos administracijos vienetai pasikeitė į autonominius vietinės valdžios administracinius vienetus („bajorų apygardas“); tačiau vietinė bajorija neišvengė oligarchų kilimo.

Oligarchų periodas 1290–1321 m[taisyti | redaguoti kodą]

Oligarch domains 1301 1310.png

Po mongolų invazijos į karalystę, kovos prasidėjo tarp žemvaldžių; kiekvienas iš jų siekė pasistatyi pilį su ar be karaliaus leidimo. Varžybos pradėjo susiskirstymo procesą tarp bajorų šeimų, nes bajorai galėję pasistatysi pilį taip pat galėjo padidinti įtaką kaimynams žemvaldžiams. Karaliaus šeimos narių konfliktai irgi stiprino aristokratų valdžią ir nulėmė maždaug aštuonių didelių teritorijų susiformavimą, kurias 1290 m. valdė galingi aristokratai.

Dab. Slovakijoje dauguma pilių valdė galingi aristokratai (Amade Aba ir Matthew Csak) arba jų paveldėtojai. Plečiantis Arpadų dinastijai (1301 m.), abu jie pretendavo į sostą, bet praktiškai valdė savo teritorijas nepriklausomai. Amade Aba valdė dab. Slovakijos rytų dalis iš sostinės Gonc. 1311 m. jį nužudė Košicės piliečiai.

Matas Csak valdė dab. Slovakijos vakarines teritorijas iš sostinės Trenčin. Jis susivienijo su nužudyto brolio sunūmi prieš Košice, bet Vengrijos karalius Karolis I, kuriam pavyko gauti sostą, suteikė karinę pagalbą miestui, ir karališka armija sutriuškino jį Rožanovce mūšyje 1312 m. Tačiau šiaurės vakarų apygardos išliko jo valdžioje iki mirties 1321 m., kai karaliaus armija okupavo jo buvusias pilis be pasipriešinimo.

Pozsony apygardą valdė Austrijos kunigaikščiai nuo 1301 iki 1328 m., kai karalius Karolis I atgavo ją.

Karalystės aukso amžius – XIV–XV a[taisyti | redaguoti kodą]

Karalius Karolis I sustiprino centrinę valdžią karalystėje po 20 metų kovų prieš oponentus ir oligarchus. Jis pasirašė komercinius susitarimus su Bohemijos karaliumi Jonu ir Lenkijos karaliumi Kazimieru III 1335 m., kas padidino prekybą keliuose iš Košicės į Krokuvą ir iš Žilinos į Brno.

Karalius patvirtino privilegijas 24 saksų miestams Spiše, sustiprino Prešovo ypatingas teises ir suteikė savivaldą Smolnikui. Dab. Slovakijos miestuose vis dar gyveno vokiečių piliečių dauguma. Tačiau Privilegium pro Slavis užfiksuota nuo 1381 m. pastebimai liudija tautos telkimąsi turtinguose miestuose: karalius Liudvikas I suteikė slavams pusę Žilinos savivaldybės tarybos vietų. Dauguma miestų (Banska Bystrica, Bratislava, Košicė, Kremnica ir Trnava) gavo „laisvų karališkų miestų“ statusą (liberae regae civitates) ir gavo teisę siųsti deputatus į karalystės dvarų asamblėjas nuo 1441 m.

XIV a. pirmoje pusėje buvusių „miškų apygardų“ regionų populiacija padidėjo ir suformavo naujas apygardas (Orava, Liptov, Turiec, Zvolen) šiaurinėse dab. Slovakijos dalyse. Spišo regione, kai kurie populiacjos vienetai gavo ypatingas privilegijas: 24 saksų miestai suformavo autonomines bendruomenes, nepriklausomas nuo Spišo apygardos ir „bajorai su 10 iečių“ perorganizuoti į specialų autonominį administracinį vienetą („postą“). 1412 m. karalius Zigizmundas perleido 13 saksų miestų Lenkijos karaliui Vladislavui II, taigi de facto jie iki 1769 m. priklausė Lenkijai.

Nuo 1320 m. dauguma dab. Slovakijos žemių valdė karaliai, bet teritorijose nuosavybių turėjo ir prelatai bei aristokratų šeimos (Sdrugeth, Szentgyorgyi, Szecsenyi šeimos). 1385 m. gruodžio mėn., būsimas karalius Zigmantas Liuksemburgietis, kuris buvo karalienės Marijos vyras tuo metu, dab. Slovakijos teritorijas perleido savo pusbroliams, Margraves Jobst ir Prokop iš Moravijos; pirmas valdė teritorijas iki 1389 m., kai pastarasis išlaikė valdžią iki 1405 m. karalius Zigizmundas (1387–1437 m.) padovanojo dideles teritorijas savo pasekėjams (Cillei, Rozgonyi, Perenyi šeimų nariams); vienas iš jo patarėjų lenkas Stibor iš Stiboricz vadino save „viso Vaho valdovu“ kalbėdamas apie savo 10 pilių prie upės.

Mirus karaliui Albertui 1439 m., tarp sosto paveldėtojų įsiplieskė civilis karas. Našlė karalienė Elžbieta nusamdė čekų samdinius, vadovaujamus Jano Jiskra, kuris okupavo keletą miestų (Kremnica, Levocča ir Bardejov) ir laikė juos iki 1462 m., kai pasidavė karaliui Matui Korvinui.

Osmanų įsiveržimas[taisyti | redaguoti kodą]

Katastrofiškas vengrų armijos pralaimėjimas Mohačo mūšyje 1526 m. ir Budos mūšyje 1541 m. turkams, sukėlė Vengrijos karalystės padalijimą iki teritorijos vadintos Karališka Vengrija, o likusios Vengrijos žemės atiteko osmanams arba Transilvanijai.

Osmanai okupavo centrinę buvusios karalystės dalį ir įkūrė čia turkų provincijas. Transilvanija tapo turkų protektorato vasalu ir pagrindas, dėl kurio prasidėjo antihabsburgiški Vengrijos karalystės bajorų vadovauti sukilimai nuo 1604 iki 1711 m. Trečioji karalystės dalis su dab. Slovakijos žeme, šiaurės vakarų Vengrija, šiaurės Kroatija ir Burgenlandas pasipriešino turkų okupacijai ir tapo tiesioge Habsburgų monarchijos dalimi, pavadinta Karališka Vengrija. Formaliai, austrų suverenitetas atliko karališkos Vengrijos karaliaus funkciją. Po 1541 m. Budos užėmimo, Bratislava, tada vadinta Pressburgu vokiškai ir Pozsony vengriškai, tapo Karališkosios Vengrijos sostine ir karūnacijų miestų nuo 1536 m. iki 1784/1848 m. nuo 1526 m. iki 1830 m. 19 Habsburgų valdovų karūnuoti Vengrijos karaliais ir karalienėmis šv. Martino katedroje.

Dėl turkų įsiveržimo, Karališkoji Vengrija ir pietų regionai, valdomi turkų, tapo beveik dviem šimtmečiams pagrindiniais kovų laukais turkų karuose ir regionai brangiai sumokėjo už Habsburgų monarchijos (ir už visos Europos) gynimą nuo turkų ekspansijos. Teritorija ne tik nukentėjo turtų ir žmonių atžvilgiu, bet prarado ir visus natūralius turtus, ypač auksą ir sidabrą, kuriuo buvo mokama už nuolatinius karo nuostolius.

Po turkų išėjimo iš Budos 1686 m., ji vėl tapo Vengrijos sostine. Tačiau net per sunkius istorinius periodus, nepaisant materialių ir žmogiškų praradimų, neturint savo šalies, slovakai išlaikė kalbą ir kultūrą. Slovakų išlikimas grindžiamas tuo, kad daugiausia gyvybių prarasta vengrų gyventose žemėse. Jie Švietimo epochą pradėjo su viltimi ir pasiruošę išnaudoti tautinio atgimimo laiką ir sukurti savo valstybę.

Slovakų tautinis atgimimas[taisyti | redaguoti kodą]

Per XVIII a. iškilo slovakų tautinis judėjimas, įkvėptas platesnio panslaviško judėjimo su tikslu atgaivinti tautinio identiteto jausmą tarp slovakų. Remiamas slovakų religijos lyderių judėjimas augo XIX a. tuo pat metu judėjimas pasidalijo į religines atšakas, ir įvairios grupės skirtingai vertino viską nuo karinės strategijos iki ligvistikos. Bet o, vengrų valdžia išliko stipri ir judėjimus malšino oficiali policija.

Pirmoji slovakų literatūrinės kalbos kodifikacija parašyta Anton Bernolak 1780 m., paremta vakarų Slovakijos dialektu. Ją rėmė daugiausia Romos katalikų intelektualai, susitelkę Trnavoje. Liuteronų intelektualai toliau naudojo slovakizuotą čekų kalbos formą. Jan Kollar ir Pavel Jozef Šafarik buvo ypač susižavėję panslaviškais nuostatais, kurie pabrėžė slavų tautų vienybę. Jie matė čekus ir slovakus kaip vieną tautą ir stengėsi suartinti kalbas.

1840 m. protestantai skilo, kai L’udovit Štur išrado literatūrinę kalbą paremtą centrinės Slovakijos dialektu. Jo pasekėjai pabrėžė atskirą slovakų tautų tapatybę ir jos kalbos unikalumą. Štur versija galiausiai patvirtino ir katalikai, ir liuteronai 1847 m., ir po keleto reformų, ji tapo oficialia slovakų kalba.

KosickyDistrikt.png

1848–1849 m. revoliucijos metu slovakai rėmė austrus, kad iškovotų atsiskyrimą nuo Vengrijos karalystės Austrijos monarchijoje. Slovakų tautos taryba pradėjo karinę kampaniją ir suorganizavo išlaisvintų teritorijų administracijų. Tačiau slovakų kariai vėliau išardyti Vienos teisme. 1850 m. padalinus Vengrijos karalystę į 5 karinius rajonus, du iš jų gavo administracinius centrus dab. Slovakijoje: Bratislavos karinis rajonas ir Košicės karinis rajonas. Vengrų valdžia 1860 m. abi provincijas panaikino.

Martinas tapo slovakų tautinio judėjimo centru, atsiradus Matica slovenska kultūrinei asociacijai 1863 m., slovakų nacionaliniam nuziejui ir slovakų tautinei partijai 1871 m. Judėjimo klestėjimas baigėsi po 1867 m., kai Habsburgų valdomos žemės centrinėje Europoje įvedė konstitucijos pakeitimus į dvigubą Austrijos-Vengrijos monarchiją. Slovakų žemės liko Transleitanijos dalimi, dominuojama vengrų politinio elito. Matica 1875 m. iširo, tas pats nutiko ir kitoms slovakų institucijoms.

Nauji tautinio ir politinio atgimimo ženklai pasirodė XIX a. pabaigoje. Slovakai turėjo susivienyti su kuo nors kovodami. To pasekmė, okupuotų Vengrijos tautų kongresas įvykęs Budapešte 1895 m., įspėjo vyriausybę. Kovoje slovakams padėjo čekai. 1896 m. čekoslovakų bendrumo modelis pristatytas Prahoje, kad sustiprintų čekų ir slovakų bendradarbiavimą ir remtų Slovakiją. XX a. pr. auganti politinio ir socialinio gyvenimo demokratizacija kėlė grėsmę pakeisti monarchiją. Pasaulinis balsavimo tiesės šauksmas tapo pagrindine susirinkimų tema. Vengrijoje tik 5 proc. gyventojų galėjo balsuoti. Slovakai laikė demonstruojamos demokratijos madą galimybe palengvinti etninę priespaudą ir pradėti naują politinę veiklą.

Slovakų politinė stovykla amžiaus pradžioje skilo į skirtingas frakcijas. Slovakų tautinės partijos lyderiai įsikūrę Martine, laukė, kol pasikeis tarptautinė situacija slovakų naudai ir jie daug tikėjosi iš Rusijos. Slovakų politikų Romos katalikų frakcija, vadovaujama tėvo Andrej Hlinka, teikė nedidelius pažadus slovakų žmonėms ir tuoj prieš karą įsteigė politinę partiją, pavadintą Slovakijos žmonių partija. Liberalioji inteligentija, besirenkanti apie žurnalą Hlas („Balsas“), ėjo panašiu politiniu keliu, bet svarbesniu laikė čekoslovakų bendradarbiavimą. 1905 m. iškilo nepriklausoma socialdemokratų partija.

Slovakai pasiekė rezultatų. Vienas geriausių iš jų įvyko 1906 m. per rinkimus, kai nepaisant tęsiamos priespaudos, 7 slovakai gavo vietas asamblėjoje. Ši sėkmė kėlė grėsmę vyriausybei ir padidino priespaudą. Magijarizacija pasiekė kulminaciją nauju švietimo aktu nustatė 4 privalomo mokymo metus, mokymu tik vengrų kalba. Priespauda atėmė 15 slovakų gyvybes, jie nužudyti per naujos bažnyčios Černovoje netoli Ružomberok pašventinimą. Vietiniai gyventojai norėjo, kad jų bažnyčią pašventintų populiarus kunigas ir politikas patriotas Andrej Hlinka, bet vengrų valdžia reikalavo, kad jų pačių pasiūlytas kandidatas turėtų atlikti pašventinimą. Žandarmerai išvaikė minią ginklais, nužudydami 15 slovakų protestuotojų. Visa tai prisidėjo prie slovakų atsitraukimo ir pasipriešinimo vengrų valdžiai. Prieš prasidedant I pasauliniam karui, slovakų autonomijos idėja tapo arkprinco Franco Ferdinando monarchijos federalizacijos planu, sugalvotu padedant slovakų žurnalistui ir politikui Milan Hodža. Ši paskutinė pastanga susieti Slovakiją su Austrija-Vengrija žlugo dėl arkprinco nužudymo, perėjusio į I pasaulinį karą.

Čekoslovakija[taisyti | redaguoti kodą]

Čekoslovakijos susiformavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pirmoji Čekoslovakijos respublika.

Čekoslovakija 1928-ais[taisyti | redaguoti kodą]

Czechoslovakia01.png

Prasidėjus Pirmam pasauliniam karui, slovakai vėl ėmė priešintis ir siekdami palikti dvigubą monarchiją ir suformuoti nepriklausomą respubliką su čekais. Sprendimas kilo tarp slovakų disidentų užsienio šalyse. Slovakai JAV suformavo gana gausią organizaciją. Ši ir kitos organizacijos Rusijoje ir neutaliose šalyse rėmė Čekoslovakijos idėją, kaip ir patys slovakai.

Svarbiausias to meto slovakų atstovas Milanas Ratislav Štefanik, slovakų kilmės Prancūzijos pilietis, tarnavo prancūzų generolu ir čekoslovakų tautinės tarybos vyriausiuoju atstovu. Jis ženkliai prisidėjo prie Čekoslovakijos idėjos sėkmės. Politiniai atstovai namie ir visų politinių įtikinimų atstovai po dvejonių parėmė Masaryko Benešo ir Štefaniko veiklą.

Karo metu vengrų valdžia padidino slovakų priespaudą, kas sustiprino nacionalistinę slovakų kampaniją savose žemėse. Nepaisant cenzūros, žinios apie užsienio sprendimus dėl Čekoslovakijos įkūrimo patekdavo į Slovakiją ir kėlė pasitenkinimą.

Pirmo pasaulinio karo metu (1914–1918) čekai, slovakai ir kitos Austrijos-Vengrijos tautinės grupės gavo daug paramos iš čekų ir slovakų gyvenančių užsienyje. Paskutiniais karo metais Slovakijoje įvyko sporadiško protesto akcija – politikai slapta susitiko Liptovsky Mikulaš gegužės 1, 1918 m.

Karo pabaigoje Austrija-Vengrija suskilo. Prahos nacionalinis komitetas patvirtino nepriklausomą Čekoslovakijos respubliką spalio 28 d., ir po dviejų dienų Slovakijos nacionalinė taryba Martine pradėjo eiti pareigas Prahoje. Nauja respublika susidėjo iš čekų žemių (Bohemijos ir Moravijos), mažos Silezijos dalies ir Slovakijos.; šiose teritorijose liko nemažai rajonų kur gyveno vengrai. Valstybė įsteigė parlamentinę demokratinę vyriausybę, ir sostinę įkūrė čekų mieste Prahoje.

Nepaisant karinių nesutarimų su vengrų kariais ir vengrų komunistų įsiveržimo, kurio pasekmė trumpai gyvavusi Slovakijos Tarybų Respublika, situacija stabilizavosi.

Slovakai, kuriuos skaičiumi lenkė čekai, daug kuo skyrėsi nuo savo kaimynų. Slovakijoje labiau plėtojosi žemdirbystė ir ekonomika išsivystė mažiau nei čekų, dauguma slovakų buvo katalikai, o čekai linko pritarti jau esančioms religijoms. Slovakai turėjo mažiau patirties švietime ir savivaldoje negu čekai. Šie skirtumai apsunkino centrinės vyriausybės kontrolę iš Prahos, sukūrė nepasitenkinimą tarp slovakų su naujos valstybės struktūra.

Nors Čekoslovakija tiktai viena tarp rytų centrinių Europos valstybių išlaikė parlamentinę demokratiją nuo 1918 iki 1938 m., jai teko susidurti su mažumos problemomis, iš kurių svarbiausia buvo didelė vokiečių populiacija. Žymi naujų slovakų politinio įkūrimo dalis siekė autonomijos Slovakijai. Žingsnis autonomijos link pradėtas nuo 1920-ųjų ir baigėsi nepriklausomybe 1939 m.

Tarpukaryje čekoslovakų vyriausybė sugebėjo industrializuoti Slovakiją. Pastangos nebuvo itin sėkmingos dėl Didžiosios ekonominės krizės 1930 m. Slovakų pasipiktinimas dėl ekonominio ir politinio čekų dominavimo privedė prie augančio nepasitenkinimo respublika ir nepriklausomybės idėjų palaikymo. Dauguma slovakų prisidėjo prie tėvo Andrej Hlinka ir Jozef Tiso pageidaudami lygybės tarp čekų ir slovakų ir didesnės Slovakijos autonomijos.

Slovakijos autonomijos paruošimas 1938–1939[taisyti | redaguoti kodą]

Teritoriniai praradimai 1938-39[taisyti | redaguoti kodą]

1938 m. rugsėjo mėn., Prancūzija, Italija, Jungtinė Karalystė ir nacių Vokietija pasirašė Miuncheno susitarimą, privertusį Čekoslovakiją atiduoti vokiečių dominuojamą Sudetų kraštą Vokietijai. Lapkritį Pirmuoju Vienos apdovanojimu, Italija ir Vokietija privertė Čekoslovakiją pirmiausia atiduoti vengrų gyvenamą pietų Slovakiją Vengrijai. Jie tai padarė nepaisydami provokiškų oficialių čekų ir slovakų lyderių deklaracijų spalio mėn.

1939 m. kovo 14 d., Slovakijos respublika paskelbė nepriklausomybę ir tapo formaliai nepriklausoma šalis centrinėje Europoje, vadovaujama Vokietijos nacių užsienio politikos kontrolės ir, kai kuriais aspektais, vidaus politikos. Jozef Tito tapo ministru pirmininku, o vėliau ir šalies prezidentu.

Kovo 15 d. naciai įsiveržė į Bohemijos, Moravijos ir Silezijos likusias teritorijas po Miuncheno susitarimo. Vokiečiai įsteigė jų protektoratą, žinomą kaip Bohemijos ir Moravijos protektoratas. Tą pačią dieną Karpato-Ukraina paskelbė nepriklausomybę kaip Karpato-Ukrainos respublika. Tačiau Vengrija tuoj įsiveržė ir aneksavo respubliką. Kovo 23 d. Vengrija okupavo kai kurias Slovakijos dalis, tai sukėlė trumpą slovakų-vengrų karą.

II pasaulinis karas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Slovakijos respublika (1939-1945).

Nepriklausoma Slovakija 1941 m.[taisyti | redaguoti kodą]

Slovakia1941 02.png

Formaliai nepriklausoma Slovakijos respublika pirmuosius karo metus išgyveno taikoje. Būdama ašies sąjungininkė, ji užėmė Lenkijos dalis kare prieš Lenkiją ir Sovietų sąjungą. Nors šis bendradarbiavimas buvo simbolinis vokiečių karo pastangoms dalyvavusių karių skaičius (apie 45 000 sovietų kampanijoje) buvo gan neproporcingas gyventojų skaičiui – 92,6 milijonai)

Tuoj po nepriklausomybės vadovaujant autoritarinei Jozef Tito vyriausybei inicijuotos veiksmų serijos prieš 90 000 žydų šalyje. Hlinkos apsauga ėmė puldinėti žydus ir 1941 m. rugsėjo mėn. išleistas „Žydų kodas“. Pagal Niurnbergo teises, kodas reikalavo žydus ryšėti geltoną raištį ir uždraustos mišrios santuokos ir dauguma darbų. Nuo 1942 m. kovo iki spalio šalis deportavo apie 57 000 žydų į vokiečių okupuotas Lenkijos dalis, kur beveik visi nužudyti. Likusių 24 000 deportacija sustabdyta, kai Papal Nuncio informavo Slovakijos prezidentą, kad vokiečių valdžia žudo žydus atvykusius iš Slovakijos. Tačiau 12 600 žydų deportuoti vokiečių pajėgų, okupuojant Slovakiją po slovakų tautinio atgimimo 1944 m. Apie pusę jų nužudyti koncentracijos stovyklose. Kai kurie 10 000 Slovakijos žydų išgyveno pasislėpę pas vietinius, o 6 000- 7 000 gavo oficialią apsaugą iš Slovakijos vyriausybės.

Pagrindinis straipsnis – Slovakijos nacionalinis sukilimas.

1944 m. rugpjūčio 29 d. 60 000 slovakų karių ir 18 000 partizanų, kuriuos suorganizavo įvairios pogrindinės grupės ir ištremta Čekoslovakijos vyriausybė, sukilo prieš nacius. Sukilimas vėliau pavadintas slovakų tautiniu atgimimu. Slovakiją nusiaubė griežta vokiečių kontragynyba ir okupacija, bet partizanų kovos tęsėsi iki pat organizuoto pasipriešinimo pabaigos. Nors ir visiškai sutramdytas nacių pajėgų, sukilimas išliko svarbus istorinis atskaitos taškas slovakams. Jis leido jiems baigti karą kaip tautai, kuri prisidėjo prie sąjungininkų pergalės.

Vėliau 1944 m. suintensyvėjo sovietų atakos. Tada raudonoji armija padedama Rumunijos karių išstūmė vokiečių armiją iš Slovakijos. 1945 m. balandžio 4 d. sovietų kariai įžengė į Slovakijos respublikos sostinę Bratislavą.

Čekoslovakija po II pasaulinio karo[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Čekoslovakijos istorija.

Pergalingos jėgos atkūrė Čekoslovakiją 1945 m., nors ir be Rutenijos provincijos, kurią Praha atidavė Sovietų sąjungai. Benešo dekretai priimti kaip karo įvykių rezultatai atėmė piliečių teises ir sukėlė vengrų mažumos persekiojimą pietų Slovakijoje (vengrai atgavo Čekoslovakijos pilietybę 1948 m.). Čekai ir slovakai surengė rinkimus 1946 m. Slovakijoje demokratai laimėjo (62 proc.), bet Čekoslovakijos komunistų partija laimėjo respublikos Čekijos dalyje, taip laimėdama 38 proc. visų balsų Čekoslovakijoje ir 1948 m. vasarį padidinusi valdžią, pavertusią šalį Sovietų sąjungos palydove.

Griežta sovietų valdžia paženklino kitus 4 dešimtmečius, sutrikdytus trumpam tik per Prahos pavasarį 1968 m., kai Aleksandras Dubčekas tapo Čekoslovakijos komunistų partijos centro komiteto pirmuoju sekretoriumi. Dubčekas skatino ekonomines, socialines ir politines reformas, stengdamasis paversti „socializmą žmogaus veidu“ realybe. Susirūpinusios kitos Varšuvos pakto vyriausybės, kad Dubčekas nuėjo per toli, sovietų, vengrų, bulgarų, rytų Vokietijos ir lenkų kariuomenės įsiveržė ir okupavo Čekoslovakiją 1968 m. rugpjūčio 21 d. kitas slovakas Gustavas Husak pakeitė Dubčeką komunistų partijos lyderio kėdėje 1969 m. balandžio mėn.

Čekoslovakija 1969–1990 m[taisyti | redaguoti kodą]

Czechoslovakia.png

1970-ieji ir 1980-ieji vadinami „normalizacijos“ periodu, kuriuo visi apgailestavę dėl 1968 m. sovietų invazijos kliudė kiek galėdami bet kokiai komunistų konservatoriško režimo opozicijai. Politinis, socialinis ir ekonominis gyvenimas stagnavo. Kadangi reformų judėjimo centras buvo Prahoje, Slovakai „normalizacijos“ nepatyrė taip aštriai kaip čekai. Faktiškai, Slovakijos respublikos ekonomika augo 1970-ais ir 1980-ais palyginus su čekų respublika.

1970-aisiais taip pat augo disidentų judėjimas, ypač Čekijoje. 1977 m. sausio 1 d. daugiau nei 250 žmogaus teisių aktyvistų pasirašė manifestą pavadintą Chartija 77, kurią kritikavo Čekoslovakijos vyriausybė dėl žmogaus teisių ir įsipareigojimų neatitikimo.

1989 m. lapkričio 17 d. prasidėjo serija viešų protestų pavadintų „Aksomine revoliucija“ ir sužlugo komunistų partijos valdžia Čekoslovakijoje. 1989 m. gruodžio mėn. susiformavo tranzitinė vyriausybė, ir pirmi laisvi rinkimai Čekoslovakijoje nuo 1948 m. įvyko 1990 m. birželio mėn. 1992 m. derybos dėl naujos federalinės konstitucijos užstrigo ties Slovakijos autonomijos klausimu. 1992 m. antroje pusėje susitarta padalinti Čekoslovakiją taikiai. 1993 m. sausio 1 d. Čekijos ir Slovakijos respublikos tuo pačiu metu ir taikiai paskelbė nepriklausomybes. Abi valstybes iškart pripažino JAV ir Europos kaimynės.

Po „Aksominės recoliucijos“ Chartija 77 ir kitos grupės susijungė ir tapo „Piliečių forumu“, ginančiu biurokratinę reformą ir civilių laisves. Jos vadovas dramaturgas ir buvęs disidentas Vaclav Havel laimėjo rinkimus ir 1989 m. gruodžio mėn. tapo Čekoslovakijos prezidentu. Slovakų „Piliečių forumo“ analogas, „Visuomenė prieš smurtą“ išreiškė panašius idealus.

1990 m. birželio rinkimuose „Piliečių forumas“ ir „Visuomenė prieš smurtą“ pasiekė pergales šalyse. Taičau jos nors ir sėkmingai atsikratė komunistų režimo, pasirodė mažiau veiksmingos kaip valdančios partijos. 1992 m. rinkimuose naujų partijų spektras pakeitė ir „Piliečių forumą“, ir „Visuomenę prieš smurtą“.

Nepriklausoma Slovakija[taisyti | redaguoti kodą]

1992 m. birželio rinkimuose Vaclavo Klauso civilių demokratinė partija laimėjo Čekijoje, remdama ekonomines reformas, o Slovakijoje laimėjo Vladimiro Mečiaro Demokratiškos Slovakijos judėjimas, remdamasi apeliacija dėl Slovakijos autonominių reikalavimų aiškumo. Mečiaras ir Klausas aptarė susitarimą padalinti Čekoslovakiją, ir Mečiaro partija valdė Slovakiją dar 5 metus kaip nepriklausomą valstybę, išskyrus 9 mėnesių periodą 1994-ais po nepasitikėjimo pareiškimo, per kurį reformistų vyriausybė veikė vadovaujama ministro pirmininko Jozef Moravčik.

Naujai nepriklausomos Slovakijos prezidentu tapo Michal Kovač, prižadėjęs paversti Slovakiją „rytų Europos Šveicarija“. Pirmasis ministras pirmininkas Vladimiras Mečiaras dirbo slovakų dalies Čekoslovakijoje ministru pirmininku nuo 1992 m.

Pirmojo Dzurindos vyriausybė paskelbė daug politinių, ekonominių reformų, kurios padėjo Slovakijai įstoti į Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizaciją, pabaigti beveik visus skyrius Europos Sąjungos derybose ir kandidatuoti į NATO. Tačiau sparčiai mažėjo valdančių partijų populiarumas, ir keletas naujų partijų laimėjo didelį publikos palaikymą apklausų metu. Mečiaras išliko opozicijos lyderiu prieš HZDS, kuri vis gaudavo 20 proc. visuomenės palaikymą per pirmą Dzurindos valdymo laikotarpį.

2002 m. rugsėjo mėn. parlamento rinkimuose, paskutinės minutės balsas palaikant ministro pirmininko Dzurindos Slovakijos demokratų ir krikščionių sąjungą davė jam mandatą antrai kadencijai. Jis suformavo vyriausybę iš trijų centro dešiniųjų partijų: Vengrijos koalicijos partijos, Krikščionių demokratų ir naujųjų piliečių aljanso. Koalicija gavo siaurą (trijų vietų) daugumą parlamente. Vyriausybė remia NATO ir EU integraciją ir pabrėžė, kad tęs demokratines ir laisvos rinkos ekonomikos reformas pradėtas Dzurindos vyriausybės. Koalicija pirmenybę teikė – NATO ir ES pakvietimams, užsienio incestitorių pritraukimui ir socialinių paslaugų reformavimui. Mečiaro judėjimas už demokratišką Slovakiją, gavęs 27 proc 1998 m. ir tik 19,5 proc 2002 m. rinkimuose vėl pasitraukė į opoziciją, negalėdamas rasti koalicijos partnerių. Opoziciją sudarė HZDS, Smer ir komunistai, gavę apie 6 proc. balsų.

Iš pradžių Slovakija patyrė daugiau sunkumų nei Čekija vystant šiuolaikinę rinkos ekonomiką. Slovakija įstojo į NATO 2004 m. kovo 29 d. ir į ES 2004 m. gegužės 1 d. 2005 m. spalio 10 d. pirmąkart Slovakija išrinkta dvejų metų laikotarpiui į Jungtinių tautų saugumo tarybą (2006–2007)

2006 m. birželio 17 d. Rinkimuose kairysis Smer laimėjo rinkimus 29,14 proc. Balsų ir sudarė koaliciją su Slotos Slovakijos nacionalistų partija ir Mečiaro judėjimu už demokratinę Slovakiją. Opozicija sudaryta iš buvusių valdančių partijų: SDKU, SMK, KDH.

2009 sausio 1 d. Slovakija įsivedė eurą[1]

Literatūra

Vikiteka