Kijevo kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Київське князівство
Kijevo kunigaikštystė
Aukso Ordos dalis 1240—1324
LDK dalis 1324—1471
Alex K Kievan Rus..svg
1132 – 1471 Alex K Grundwald flags 1410-03.svg

Herbas of

Herbas

Location of
Kunigaikštystė Rusioje XI a.
Sostinė Kijevas
Kalbos senoji slavų
Valdymo forma Monarchija
Kijevo kunigaikščiai
 1132–1139 (pirmas) Jaropolkas Vladimirovičius
 1239–1240 (paskutinis nepriklausomas) Danielius Haličietis
Era Viduramžiai
 - Tapo kunigaikštyste 1132
 - Paversta vaivadija 1471 m.

Kijevo kunigaikštystė (ukrainiečių kalba: Київське князівство) – Rusios kunigaikštystė, gyvavusi XIIXV amžiais dabartinės Ukrainos vidurinėje teritorijoje.

Kunigaikštystė buvo įsikūrusi Dnepro vidurupyje ir į vakarus nuo jo. Jos valdytas regionas buvo vadinamas Kijevo žeme.

Pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Kadangi Kijevo kunigaikštystė buvo tiesioginė Kijevo Rusios palikuonė, nėra vieningai nutarta, kokią datą galima laikyti jos pradžia. Kijevo Rusios byrėjimas buvo prasidėjęs jau X a., po Jaroslavo Išmintingojo mirties. Tuomet nuo valstybės atskilo daugybė žemių (Polocko, Naugardo, Rostovo, Černigovo ir kt.), ir valstybės teritorija susitraukė iki Dnepro vidurupio. 1078 m. baigėsi tiesioginė Kijevo valdovų linija, ir į valdžią atėjo Riurikaičių atšaka iš Perejeslavlio kunigaikštystės – Monomachai, kurie laikinai atkūrė dalinę Kijevo Rusios vienybę.

1132 m. Kijevo didžiuoju kunigaikščiu tapęs Jaropolkas Vladimirovičius nebesugebėjo išlaikyti vėl byrančios Rusios, ir galiausiai visos Rusų kunigaikštystės pradėjo atskirą egzistenciją. Kijevo kunigaikštystė tapo viena iš jų.


Krizė[taisyti | redaguoti kodą]

Interesų nusilpusioje kunigaikštystėje ir siekių užimti jos sostą turėjo įvairios kaimyninės žemės: Smolenskas, Černigovas, Haličas-Voluinė ir kt. Jos konkuravo tarpusavyje dėl Kijevo sosto, ir viena kunigaikščių linija keitė kitą. Pvz., 1170–1199 m. čia viešpatavo Černigovo-Smolensko diumviratas, vėliau Valdė Voluinės Romanas Mstislavičius ir t. t.

Situaciją Kijeve dar labiau sunkino išorinė grėsmė. XII a. II pusėje Kijevą užpuolė polovcai, o po jų sekė mongolai. Nusilpusi kunigaikštystė negalėjo apsiginti nuo jų. 1240 m. mongolai, sutriuškinę Černigovą, pasiekė Kijevą ir apsupo. Miestas buvo paimtas ir nusiaubtas, ir tai galutinai pabaigė Kijevo, kaip simbolinės Rusios sostinės, egzistenciją. Be to, Kijevo kunigaikščiai prarado teisę vadintis „didžiaisiais“. Dėl mongolų interesų Rusios valdžia ėmė kauptis Vladimiro kunigaikštystėje, o Kijeve Vladimiro kunigaikščiai skirdavo savo vietininkus.

Kijevo kunigaikštystė 1562 m. įėjo į LDK sudėtį. (Abraomo Ortelijaus sudaryto žemėlapio “Litvania, Russiae, Moscoviae et Tartariae“ fragmentas)

LDK sudėtyje[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai apie kunigaikštystę po mongolų užkariavimo labai šykštūs. Žinoma, kad nuo XIV a. Kijevą jau valdė Gediminaičiai. Nėra sutariama, kas ją prijungė prie LDK – Gediminas ar Algirdas. Bet kokiu atveju, nuo 1362 m. Kijevo soste sėdėjo Algirdo sūnus Vladimiras Algirdaitis, pasižymėjęs didele tolerancija vietos papročiams ir religijoms.

Kadangi Vladimiras nesutarė su Jogaila, 1392 m. jį pakeitė Skirgaila, kuris siekė padaryti Kijevą rusiškų Lietuvos žemių sostine. 1392 m. Skirgailai mirus, Vytautas kunigaikštystę panaikino, ir pavertė ją Lietuvos vietininkija. Tačiau 1440 m. kunigaikštystė LDK sudėtyje buvo atgaivinta, ir čia paskirtas Gediminaitis Olelko (Vladimiro sūnus). Po jo mirties karalius Kazimieras paskyrė valdyti jo sūnų Simeoną. Po šio mirties buvo paskirtas giminystės ryšiais nesusijęs vietininkas Gaštoldas. Tai galutinai baigė kunigaikščių valdymą, ir 1471 m. kunigaikštystė buvo paversta Kijevo vaivadija.

LDK sudėtyje Kijevo kunigaikštystė tapo vienu didžiausiu administraciniu vienetu. Ji buvo dalinama į pavietus: Ovručo, Žitomyro, Zvenigorodo, Perejeslavo, Kanevo, Čerkaso, Osterso, Černobylio ir Mozirsko.