Kolektyvizacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kolektyvizacija – priverstinis žemės atėmimas iš valstiečių ir individualių jų ūkių pertvarkymas į kolūkius ir tarybinius ūkius. Masinė kolektyvizacija Sovietų Sąjungoje prasidėjo 1929 m. Ji vyko dviem etapais: buožių likvidavimo ir kolūkių kūrimo. „Išbuožinimas“ vertė valstiečius greičiau stoti į kolūkius bei formavo kolūkių materialinę bazę. 19291930 m. buvo „išbuožinta“ 320 tūkst. valstiečių ūkių jų turtą atiduodant kolūkiams. Neretai būdavo „išbuožinami“ vidutiniai, vargingieji valstiečiai.

Kolektyvizacijos rezultatai[taisyti | redaguoti kodą]

Kolektyvizacija sužlugdė žemės ūkį. 1933 m. 1 ha žemės buvo išgaunama tik 5,7 cnt grūdų, mažiau nei 1913 m. Gyvulininkystės produkcija sudarė 65 % 1913 m. lygio. Galvijų sumažėjo nuo 60,1 mln. 1928 m. iki 33,5 mln. 1933 m. 1932 m. Sovietų Sąjungoje įvedus pasus, kolūkiečiai jų negavo ir liko „pritvirtinti“ prie kolūkių. Žemės ūkyje įsigalėjo direktyvinis planavimas, biurokratinis vadovavimas.

1929–1933 m. – per ketverius metus – buvo ištremta į Sibirą, uždaryta lageriuose, mirė nuo bado ir ligų apie 15 mln. valstiečių.

Kolektyvizacija Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Kolektyvizacija Lietuvoje buvo pradėta pirmosios sovietinės okupacijos metu (1941 m. Akmenės apylinkėje įkurtas pirmasis Lietuvoje Lenino kolūkis), tačiau ją pertraukė TSRS-Vokietijos karas. Masinė kolektyvizacija buvo pradėta 1947 m. paskelbus VKP(b) CK nutarimą „Dėl kolūkių organizavimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR“ ir įkūrus Marytės Melnikaitės kolūkį Kėdainių apskrities Dotnuvos valsčiuje. Tais pačiais metais buvo kolektyvizuota 0,07 %. 1948 m. buvo kolektyvizuota 3,8 % ūkių. Trėmimais ir teroru kolektyvizacija buvo spartinama. Jau 1949 m. buvo kolektyvizuota 62 %, o 1950 m. – 80 % ūkių. 1953 m. kolektyvizacija Lietuvoje buvo užbaigta.