Černigovo kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Чернігівське князівство
Černigovo kunigaikštystė
LDK dalinė kunigaikštystė 1357–1401 m.
Blank.png
1024 – 1401 Alex K Grundwald flags 1410-03.svg

Herbas of

Herbas

Location of
Rusios kunigaikštystės XI a.
Sostinė Černigovas (iki 1246 m.)
Brianskas(nuo 1246 m.)
Kalbos senoji slavų
Valdymo forma Monarchija
Černigovo kunigaikščiai
 1024–1036 (pirmas) Mstislavas Narsusis
 1393–1401 (paskutinis) Romanas Michailovičius
Era Viduramžiai
 - Atskilo nuo Kijevo Rusios 1024
 - Prijungta prie LDK 1401 m.

Černigovo kunigaikštystė (ukrainiečių kalba: Чернігівське князівство) – Rusios kunigaikštystė, gyvavusi XI-XIV amžiais dabartinės Ukrainos šiaurinėje teritorijoje ir gretimose teritorijose Rusijoje, Baltarusijoje.

Teritorija[taisyti | redaguoti kodą]

Kunigaikštystės pradžioje (iki suirimo) valdytos teritorijos bendrai buvo vadinamos Černigovo žeme. Jos apėmė Černigovo ir Sumų sritis dabartinėje Ukrainoje, Gomelio srities rytinę dalį Baltarusijoje ir Briansko, Kursko, Kalugos, Oriolo, Tulos, Lipecko, Riazanės sritis Rusijoje. Rytinės teritorijos dar vadinamos Riazanės-Muromo žeme.

Žemė buvo Rytų Europos lygumoje, į šiaurės rytus nuo Dnepro. Pagrindinės regiono upės buvo Desna ir Seimas. Šiaurėje Černigovo žemė ribojosi su Smolensko, pietuose – su Perejeslavlio, vakaruose – su Kijevo žemėmis. Rytuose ji siekėsi su finougrų (meščerų, muromų) gyvenamomis teritorijomis, kurios ilgainiui absorbuotos.

Černigovo žemė[taisyti | redaguoti kodą]

Černigovo kunigaikštystė formavosi severianų gyvenamose žemėse, o vėliau plėtėsi į viatičių, radimičių, dregovičių, muromų gyvenamas žemes. Nuo X a. ši teritorija priklausė Kijevo Rusiai, ir ją valdė Kijevo vietininkas, kuris rinkdavo duoklę. Vietos gyventojai atliko svarbią funkciją ginant Rusią nuo nomadų iš Ponto stepės antpuolių.

Pirmasis Černigovo valdovas buvo Mstislavas Drąsusis, Kijevo kunigaikščio Vladimiro Krikštytojo sūnus. Jis, ilgai kovojęs su nomadais rytuose, pasinaudojęs proga po tėvo mirties pradėjo karą su savo broliu Kijevo kunigaikščiu Jaroslavu. Šis karas laikinai padalijo Rusią į dvi dalis, kurios rytinę dalį užvaldė Mstislavas (1024–1036), savo sostine paversdamas Černigovą. Tačiau po jo mirties Rusia buvo vėl suvienyta po Kijevo valdžia.

Černigovo kunigaikštystė vėl įsikūrė po Jaroslavo mirties Rusią padalinus tarp sūnų. Sviatoslavas Jaroslavičius oficialiai tapo pirmuoju Černigovo kunigaikščiu (1054–1073) ir Riurikaičių Černigovo linijos pradininku.

Susiskaldymas[taisyti | redaguoti kodą]

1097 m., labai greitai po kunigaikštystės susikūrimo nuo Černigovo atsiskyrė Naugardas-Severskis. 1127 m.dėl dinastinių vaidų atskilo rytinės dalys, kur susiformavo Riazanės kunigaikštystė ir Muromo kunigaikštystė.

Antroji kunigaikštystės skilimo banga įvyko 1246 m., mirus Michailui Vsevolodovičiui. Tuo metu keturi vaikai paveldėjo keturias dalis, kurios tapo keturiomis kunigaikštystėmis. Tai buvo Briansko, Novosilsko, Karačevo, Taruskos kunigaikštystės. Tuo metu pagrindinė sostinė iš Černigovo perkelta į Brianską, o titulas Černigovo didysis kunigaikštis tapo tik nominalus.

LDK sudėtyje[taisyti | redaguoti kodą]

1357 m. Brianską užėmė Algirdas, kuris prijungė ją prie LDK. Nepaisant to, dauguma stambesniųjų vietos kunigaikščių išlaikė autonomiją ir savo dinastijas per XIV a. Paskutinis Brinsko kunigaikštis ir Černigovo didysis kunigaikštis buvo Romanas Michailovičius, kartu ėjęs ir vietininko pareigas Smolenske. Jam mirus, Černigovas tapo LDK vietininkyste. Ši tendencija reiškėsi ir aplinkinėse kunigaikštystėse, kur vietinės dinastijos buvo naikinamos per visą XV a.

Tačiau XV a. viduryje egzistavo ir tendencija skirti Černigovo žemės kunigaikštysčių vietininkais iš Maskvos pabėgusias didikų gimines. 1503 m. Černigovo žemę užkariavo Maskvos Didžioji kunigaikštystė.