Haličo-Volynės kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Галицко-Волинскоє Королѣвство
Haličo-Volynės kunigaikštystė
LDK vasalė 1340–1392
Alex K Halych 2.svg
 
Alex Volhynia.svg
1199 – 1392 POL Przemysł II 1295 COA.svg
 
Alex K Grundwald flags 1410-03.svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of
Kunigaikštystė XIII a.
Sostinė Haličas, Voluinės Vladimiras
Kalbos senoji slavų
Valdymo forma Monarchija
Haličo-Volynės kunigaikščiai
 1199-1201 (pirmas) Romanas Mstislavičius
 1383–1392 (paskutinis) Teodoras Liubartaitis
Era Viduramžiai
 - Susijungė Haličas su Volyne 1199
 - Padalinimas 1392 m.
Kunigaikštija 1199 m.
Kunigaikštystė 1245-1349 m.
Levas Danilovičius, valdęs HVK 1293-1301 m.
Commons-logo.svg Vikiteka: Haličo-Volynės kunigaikštystė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Haličo (Galicijos) – Volynės (Voluinės) kunigaikštystė (rusėnų kalba: Галицко-Волинскоє Королѣвство, lot. Regnum Galiciæ et Lodomeriæ) dar vadinama Galicijos-Vladimiro kunigaikštyste, egzistavo nuo 1199 m. iki 1392 m. ir buvo viena iš trijų Kijevo Rusios įpėdinių. Kunigaikštiją sudarė du istoriniai regionai: Galicija ir Voluinė. Kunigaikštystės teritorija yra dabartinės Lenkijos rytuose, Baltarusijos pietvakariuose, Slovakijos šiaurės rytuose, Rumunijos šiaurės rytuose, Moldavijos šiaurėje ir Ukrainos šiaurės vakaruose. Kunigaikštija ribojosi su Juodąja Rusia, Lietuvos Didžiąja kunigaikštyste, Turovo-Pinsko kunigaikštyste, Kijevo kunigaikštyste, Aukso orda, Vengrijos karalyste, Lenkijos karalyste, Moldavijos kunigaikštyste ir Kryžiuočių ordino valstybe.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Kunigaikštija susidarė, kai 1199 m. susijungė Haličo kunigaikštystė ir Voluinės kunigaikštystė. Šios kunigaikštystės priklausė Riurikaičių dinastijos atstovams. XIII a. pradžioje tai buvo bene įtakingiausia kunigaikštija, pretendavusi į senrusių žemių vienytojos vaidmenį. Pirmuoju kunigaikščiu tapo Romanas Mstislavičius. 1204 m. kunigaikštijos kariuomenė, vadovaujama kunigaikščio Romano Mstislavičiaus, užėmė Kijevą. 1205 m. kilo karinis konfliktas tarp kunigaikštijos ir Lenkijos karalystės, kurio metu Zavichosto mūšyje žuvo kunigaikštis Romanas Mstislavičius. Po kunigaikščio mirties kunigaikštija nusilpo ir tapo Lenkijos ir Vengrijos taikiniu. Vengrijos karalius Andrius II pasiskelbė šių žemių karaliumi. Po 1214 m. susitarimo tarp Vengrijos ir Lenkijos kunigaikštystė buvo atiduota Andriaus II sūnui Kalamanui.

1221 m. Mstislavas Mstislavičius išvadavo kunigaikštystę, bet visų žemių suvienytoju tapo Danielius Haličietis. 1239 m. kunigaikštis užėmė Kijevą. 12391241 m. kunigaikštiją nusiaubė mongolai ir ilgam laikui pavertė ją Aukso ordos vasale. 1245 m. Danieliaus Haličiečio vadovaujami pulkai nugalėjo Lenkijos ir Vengrijos kariuomenes mūšyje prie Jaroslavo. 1245 m. popiežius Inocentas IV leido Danieliui Haličiečiui karūnuotis. 1253 ir 1254 m. sandūroje kunigaikštis Danielius gavo iš popiežiaus karūną ir tapo visos Rusios karaliumi. 1256 m. Danieliaus Haličiečio vadovaujama kariuomenė išstūmė mongolus iš kunigaikštystės, bet 1260 m. mongolai vėl užėmė kunigaikštystę. Po Danieliaus Haličiečio mirties 1264 m. kunigaikščiu tapo jo sūnus Levas Danilovičius, kuris priešingai nei jo tėvas artimiau bendravo su mongolais, nei vakarų kaimynais. Kartu su mongolais Levas Danilovičius užpuolė Lenkiją ir pasiekė Racibužo miestą. 1257 m. jo brolis Švarnas tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Levui I nepavykus užimti Lietuvos sosto, jis iš keršto nužudė Švarno seserėną, Mindaugo sūnų Vaišelgą. 1269 m., Švarnui praradus Lietuvos sostą, prasidėjo karinis konfliktas tarp kunigaikštijos ir LDK, kurio metu Levas Danilovičius kovojo dėl valdžios su Traideniu, bet kovą pralaimėjo ir taip 12741276 m. neteko Juodosios Rusios žemės ir Naugarduko miesto. 1272 m. Levas Danilovičius įkūrė Lvovo miestą ir ten perkėlė sostinę. 1279 m. kunigaikštis kartu su Bohemijos kunigaikščiu Vaclavu II Bohemiečiu užpuolė Lenkiją ir 1280 m. bandė užimti Krokuvą, bet to padaryti jam nepavyko. 1280 m. kunigaikštis nugalėjo Vengriją ir prisijungė Karpatijos Rusios kraštą. 1292 m. Levas I iš Lenkijos atkovojo Liubliną. Prieš jo mirtį 1301 m. Haličas-Volynė buvo pasiekusi savo galybės viršūnę.

Po Levo Danilovičiaus mirties 1301 m. prasidėjo kunigaikštystės nuosmukis. Po kunigaikščio mirties jo įpėdiniu tapo jo sūnus Jurijus I Haličietis, kuris valdė kunigaikštystę tik septynis metus. 1302 m. buvo prarastas Liublinas, kurį užėmė lenkai ir Karpatijos Rusia, kurią užėmė vengrai. 13081323 m. kunigaikštiją bendrai valdė Jurijaus I sūnūs Andrius Haličietis ir Levas II Haličietis. Broliai sudarė karinę sąjungą su lenkais ir kryžiuočiais prieš mongolus ir LDK. Abu broliai žuvo 1323 m. mūšyje su mongolais nepalikdami įpėdinių. Tais pačiais metais Voluinės kunigaikščiu tapo lietuvių kunigaikštis Liubartas, o Haličą pradėjo valdyti vietiniai bajorai. Bajorai iš Lenkijos pasikvietė Jurijaus I vaikaitį Jurgį Boleslavą Mazovietį, kad šis taptų Haličo kunigaikščiu. Šis priėmė stačiatikybę ir tapo kunigaikščiu, bet 1340 m. bajorų buvo nunuodytas. Bajorai išrinko naują kunigaikštį Dmitrijų Detko. 1341 m. žiemą buvo sudaryta bendra karinė sąjunga prieš lenkus tarp Liubarto vadovaujamos Voluinės, Haličo ir totorių, tačiau tų pačių metų vasarą mūšis prieš lenkus buvo pralaimėtas, bet Haličo-Voluinės karai tęsėsi iki pat 1392 metų. Po 1341 m. pralaimėto mūšio, kunigaikštis Detko tapo Lenkijos vasalu, o po jo mirties Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis 1349 m. prijungė Haličą prie Lenkijos karalystės. Po Haličo-Voluinės karų pabaigos 1392 m. kunigaikštystė galutinai išnyko. Buvusią Haličo kunigaikštystės teritoriją prisijungė Lenkijos karalystė, kur buvo įkurta Rusėnų vaivadija ir Belzo vaivadija, o Voluinės kunigaikštystės teritoriją prisijungė LDK, kur buvo įkurta Voluinės vaivadija ir dalis žemių prijungta prie Trakų vaivadijos. Galicija ilgainiui pradėta vadinti Raudonąją Rusia. Voluinė buvo turtingiausia ir daugiausiai gyventojų turinti LDK rusėnų žemė.

Haličo-Voluinės kunigaikščiai[taisyti | redaguoti kodą]


Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Bielowski A. Halickowlodzimierskie księstwo. — Biblioteka Ossolińskich., t. 4.
  • Bielowski A. Królewstwo Galicji (o starem księstwie Halickiem). — Biblioteka Ossolińskich, 1860, t. 1
  • Gebhard L. A. Geschichte des Konigreiches Galizien, Lodomerien und Rotreussen. — Pest, 1778;
  • Engel J. Ch. Geschichte von Halitsch und Vlodimir. — Wien, 1792.
  • Harasiewicz M. Berichtigung der Umrisse zu einer Geschichte der Ruthenen. — Wien, 1835.
  • Harasiewicz M. Annales ecclesiae Ruthenae. — Leopoli, 1862.
  • Hoppe L A. Geschichte des Konigreiches Galizien und Lodomerien. — Wien, 1792.
  • Lewicki A. Ruthenische Teilfürstentümer. — In: Österreichische Monarchie im Wort und Bild Galizien. Wien, 1894.
  • Siarczyński F. Dzieje księstwa niegdyś Przemyślskiego. — Czasopism naukowy Biblioteki im. Ossolińskich, 1828, N 2/3;
  • Siarczyński F. Dzieje niegdyś księstwa Belzkiego i miasta Belza. — Czasopism naukowy Biblioteki im. Ossolińskich, 1829, N 2.
  • Stecki J. T. Wołyń pod względem statystycznym, historycznym i archeologicznym. — Lwów, 1864
  • Zubrzycki D. Rys do historii narodu ruskiego w Galicji i hierarchii cerkiewnej w temże królewstwie. — Lwów, 1837.
  • Zubrzycki D. Kronika miasta Lwowa. — Lwów, 1844.
  • Андрияшев А. М. Очерки истории Волынской земли до конца XIV ст. Киев, 1887.
  • Галицкий исторический сборник, 1854, вып. 2.
  • Греков Б. Д. Древнейшие судьбы славянства в Прикарпатских. областях // Вестник АН СССР. 1940. № 11-12.
  • Греков Б. Д. Крестьяне на Руси. – Москва,1952.
  • Иванов П. А., Исторические судьбы Волынской земли с древнейших времен до конца XIV века, Одесса, 1895.
  • Котляр М. Ф. Данило Галицький. – Київ, 1979.
  • Материалы для истории и этнографии края. – Волынския губернския ведомости, 1854.
  • Руссов С. Волынские записки сочинінные Степаном Руссовым в Житомире. – Санкт-Петербург, 1809.