Virvelinės keramikos kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Virvelinės keramikos kultūra
XXXIII a. pr. m. e. – XIX a. pr. m. e.
Stridsyxekeramik.jpg
Keramikos pavyzdys
Dab. valstybės: Vokietija, Čekija, Slovakija, Danija, Švedija, Kaliningrado sritis, Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Lenkija, Baltarusija, šiaurės Ukraina
Amžius: Neolitas
Lingvistinė gr.: indoeuropiečiai
Lokalūs variantai: Pamarių, Vidurio Padnieprės, Fatjanovo, Balanovo ir kt.
Corded Ware culture-svg version-fr.svg
Virvelinės keramikos kultūra (rausva spalva) ir Duobinių kapų kultūra (geltona spalva)

Virvelinės keramikos kultūra arba Kovos kirvių kultūra – vėlyvojo neolito archeologinė kultūra, maždaug 3200–1800 m. iki m. e. paplitusi didžiulėje Europos teritorijoje nuo Volgos rytuose iki Reino vakaruose, kurioje dabar yra Latvija, Lietuva, Kaliningrado sritis, Lenkija, Vokietija, Danija, Vakarinė Estija, Čekija, Slovakija, Šiaurės Ukraina, Vakarų Rusija, pietinė Švedija ir vakarinė Suomija.

Šios kultūros susiformavimas siejamas su indoeuropiečių plitimu iš rytų į vakarus.

Charakteristika[taisyti | redaguoti kodą]

Laivinis kovos kirvis, rastas Norvegijoje

Būdingi virvelinės keramikos kultūros požymiai: amforos su ąsomis, mažai profiliuotos taurės, didelės, gnaibytais rumbeliais puoštais pakraščiais taurės, laiviniai kovos kirviai.

Gyventa nedidelėmis bendruomenėmis keturkampiuose mediniuose namuose. Buvo paplitusi žemdirbystė, bet dalis šios kultūros atstovų dar vertėsi klajokline medžiokle. Jau žinotas ratas, naudotas ratinis transportas, į kurį buvo kinkomi jaučiai, kai kur jau prijaukintas ir arklys. Sėslūs gyventojai augino kiaules, kurios pamažu tapo pagrindiniu maisto šaltiniu.

Mirusieji buvo laidojami nedeginti, suriesti pilkapiuose, dažnai su įkapėmis – ginklais ar darbo įrankiais.[1] Vyrai guldomi ant dešiniojo, moterys – ant kairiojo šono galva į pietus. Kapai dažniausiai išdėstyti eilėmis.

Tyrimai[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji virvelinės keramikos kultūrą aprašė F. Klopšteinas ir jo mokinys A. Gėcė, tyrę Zalės (Vokietija) baseino radinius. V. Čaildas (Anglija), G. Mempertas, A. Briusovas (Rusija), Marija Gimbutienė ir kiti archeologai šią kultūrą kildina iš Juodosios jūros šiaurinių pakrančių stepių, siedami jos pradžią su duobinės kultūros plitimu. G. Kosina (Vokietija), E. Eirepė (Suomija), V. Antonievičius (Lenkija) ją siejo su Vidurio Vokietijos autochtonais.

Sritys[taisyti | redaguoti kodą]

Laivinis kovos kirvis iš Gotlando salos

Virvelinės keramikos kultūra, paplitusi didelėje teritorijoje ir puoselėta daugelio joje ir dabar gyvenančių tautų protėvių, per amžius įgijo keletą krypčių, kurios gali būti laikomos atskiromis kultūromis. Svarbiausios kultūrinės zonos buvo šios:

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Baltijos šalyse jos gyvenvietės yra išsidėstę paupiuose, todėl ji neužgožė vietinės miškų neolito – Narvos kultūros, tačiau jos patyrė sudėtingą, tebetyrinėjamą abipusę įtaką [2]. Laikoma, kad paveikti virvelininkų vietinių kultūrų žmonės galutinai suformavo baltus žemdirbystės paplitimo laikotarpiu. Virvelininkai buvo masyvūs ilgagalviai, o vietiniai gyventojai – labiau apvaliagalviai. Prie pačios Baltijos jūros išsiskiria Pamarių kultūra, jos įtakos zona susidarė tarp Vyslos ir Dauguvos upių. Manoma, kad tuomet pradėjo išsiskirti vakariniai baltai. Pamarių kultūros kapuose randamos jau abiejų tipų hibridinės formos.[3]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Virvelinės keramikos kultūra. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 297 psl.
  2. Algirdas Girininkas. Baltų kultūros ištakos, II d. Klaipėda, 2011 m.
  3. Rimutė Rimantienė. Virvelinės keramikos kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 516 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  • E. Grigalavičienė. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžins Lietuvoje. Vilnius, 1995 m.
  • Rimutė Rimantienė. Akmens amžius Lietuvoje. Vilnius, 1996 m.
  • Adolfas Tautavičius. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius, 1996 m.
  • L. Okulicz-Kozaryn. Dzieje Prusów. Wrocław, 1997
  • Schibler, J. 2006. The economy and environment of the 4th and 3rd millennia BC in the northern Alpine foreland based on studies of animal bones. Environmental Archaeology 11(1): 49-64