Virvelinės keramikos kultūra
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Virvelinės keramikos kultūra arba Laivinių kovos kirvių kultūra – vėlyvojo neolito archeologinė kultūra, maždaug 3200-1800 m. iki m. e. paplitusi didžiulėje Europos teritorijoje nuo Volgos rytuose iki Reino vakaruose, kurioje dabar yra Latvija, Lietuva, Kaliningrado sritis), Lenkija, Vokietija, Danija, Vakarinė Estija, Čekija, Slovakija, Šiaurės Ukraina, Vakarų Rusija, pietinė Švedija ir vakarinė Suomija. Šios kultūros susiformavimas siejamas su indoeuropiečių plitimu iš rytų į vakarus.
Turinys |
[taisyti] Charakteristika
Būdingi virvelinės keramikos kultūros požymiai: amforos su ąsomis, mažai profiliuotos taurės, didelės, gnaibytais rumbeliais puoštais pakraščiais taurės, laiviniai kovos kirviai.
Gyventa nedidelėmis bendruomenėmis keturkampiuose mediniuose namuose. Buvo paplitusi žemdirbystė, bet dalis šios kultūros atstovų dar vertėsi klajokline medžiokle. Jau žinotas ratas, naudotas ratinis transportas į kurį buvo kinkomi jaučiai, kai kur jau prijaukintas ir arklys. Sėslūs gyventojai augino kiaules, kurios pamažu tapo pagrindiniu maisto šaltiniu.
Mirusieji buvo laidojami nedeginti, suriesti pilkapiuose, dažnai su įkapėmis – ginklais ar darbo įrankiais.[1] Vyrai guldomi ant dešiniojo, moterys – ant kairiojo šono galva į pietus. kapai dažniausiai išdėstyti eilėmis.
[taisyti] Tyrimai
Pirmieji virvelinės keramikos kultūrą aprašė F.Klopšteinas ir jo mokinys A.Gėcė, tyrę Zalės (Vokietija) baseino radinius. V. Čaildas (Anglija), G. Mempertas, A. Briusovas (Rusija), Marija Gimbutienė ir kiti archeologai šią kultūrą kildina iš Juodosios jūros šiaurinių pakrančių stepių, siedami jos pradžią su duobinės kultūros plitimu. G.Kosina (Vokietija), E.Eirepė (Suomija), V.Antonievičius (Lenkija) ją siejo su Vidurio Vokietijos autochtonais.
[taisyti] Sritys
Virvelinės keramikos kultūra, paplitusi didelėje teritorijoje ir puoselėta daugelio joje ir dabar gyvenančių tautų protėvių, per amžius įgijo keletą krypčių, kurios gali būti laikomos atskiromis kultūromis. Baltijos šalyse ji užgožė Narvos kultūrą, tačiau dar labiau buvo paplitusi žvejyba. Veikiausiai tik paveikti virvelininkų šių kultūrų žmonės tapo indoeuropiečiais ir baltais. Virvelininkai buvo masyvūs ilgagalviai, o vietiniai gyventojai -labiau apvaliagalviai. Prie pačios Baltijos jūros išsiskiria Pamarių kultūra, jos įtakos zona susidarė tarp Vyslos ir Dauguvos upių. Manoma, kad tuomet pradėjo išsiskirti vakariniai baltai. Pamarių kultūros kapuose randamos jau abiejų tipų hibridinės formos. [2]
Rytų Europoje išsiskiria Vidurio Padneprės kultūra, Desnos kultūra ir Fatjanovo kultūra. Padnieprės ir Fatjanovo A kultūros sritys palaikė mainų prekybos ryšius. Jas siejo bendras masyvaus ilgagalvio žmogaus antropologinis tipas, kuris abi šias kultūras skiria nuo piečiau Vidurio Europoje paplitusios apvalagalvių virvelinės keramikos kultūros atmainų. Centrinėje Europoje įtaką turėjo rutulinių amforų kultūra.
[taisyti] Šaltiniai
- ↑ Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 12 t. 297 psl.
- ↑ Rimutė Rimantienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, II t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. T.2: Arktis-Beketas., 509 psl.
[taisyti] Nuorodos
- E. Grigalavičienė. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžins Lietuvoje. Vilnius, 1995 m.
- Rimutė Rimantienė. Akmens amžius Lietuvoje. Vilnius, 1996 m.
- Adolfas Tautavičius. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius, 1996 m.
- L. Okulicz-Kozaryn. Dzieje Prusów. Wrocław, 1997
- Schibler, J. 2006. The economy and environment of the 4th and 3rd millennia BC in the northern Alpine foreland based on studies of animal bones. Environmental Archaeology 11(1): 49-64
