Gotai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Apie subkultūrą skaitykite Gotai (subkultūra)

Panonija-orn.png
Panonijos ir Dakijos istorija
Ilyrai, Trakai
Bojai, Dakai
Romos imperija (Dakija, Panonija)
Gotai
Hunai
Sklavėnai, Gepidai, Herulai, Langobardai
Avarų kaganatas (Avarai)
Frankų karalystė, Didžioji Moravija
Pirmoji Bulgarijos imperija
Madjarai
Vengrijos, Rumunijos, Voivodinos, Kroatijos istorija
Rožine spalva pažymėta Gotlando sala, žalia tradicinė Götaland žemė, raudonai – Vilenbergo kultūra III a., oranžine – Černiachovo kultūra. Violetine spalva pažymėta Romos imperijos teritorija

Gotai (Plinijaus Vyresniojo vadinami Gutones, o Tacito Gotones) – viena didžiausių ir stipriausių rytų germanų genčių.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Gotų tėvynė greičiausiai yra pietinė Skandinavija ir Gotlando sala. Iš čia jie II a. per Rytų Europą, palei Vyslą ir Bugą, patraukė į pietus ir pasiekė šiaurinės Juodosios jūros pakrantės stepes.

IV a. gotai pasidalino į dvi grupes – ostrogotus (arba ostgotus), gyvenusius į rytus nuo Dniestro, ir vestgotus (arba visigotus), gyvenusius į vakarus nuo Dniestro.

Gotų imperija[taisyti | redaguoti kodą]

Gotai galybės viršūnę pasiekė, valdant Germanarichui, ostgotų karaliui iš Amalų giminės. VI a. autorius Jordanas (istorikas) jį lygino su Aleksandru Makedoniečiu. Gotų imperija užėmė teritoriją nuo Dunojaus iki Aukštutinio Pavolgio, nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros. Jordanas pasakoja, kad už išdavystę vienas didikas buvo nubaustas, suplėšant į gabalus jo žmoną. Nužudytosios broliai vieno priėmimo metu puolė Germanarichą ir perdūrė jį ietimi. Germanarichas liko gyvas, bet niekada nebepasveiko. Jam nuolat sergant, imperija pradėjo silpti.

Migracijos[taisyti | redaguoti kodą]

Gotų valstybę sutriuškino hunai. 375 m. Germanarichas nusižudė. Ostgotai suskilo: vieni patraukė į vakarus pas vestgotus, o kiti pasidavė hunams.

Vestgotai, kuriuos į savo teritoriją įsileido Bizantija, tapo tikra nelaime jai. Vestgotai buvo pakrikštyti pagal arijonų apeigas. 381 m. tikėjimas Bizantijoje pasikeitė. Vestgotai tokiu būdu pasijuto izoliuoti. Netrukus mirė Teodosijus. Tuo pasinaudoję vestgotai sukilo ir labai nuniokojo Graikiją. Roma atėjo į pagalbą, ir vestgotai 396 m. buvo sumušti pietinėje Graikijos dalyje.

Suskilę į priešus gotai dalyvavo stambiausiame to laikmečio Europos mūšyje Katalaunijos laukuose šiaurinėje Prancūzijoje 451 m., kuriame romėnai bei jų sąjungininkai – frankai, sarmatai, armorikiečiai, liticianai, burgundai, saksai, ripariečiai, olibrionai ir kai kurios kitos germanų bei keltų gentys – vadovaujami Romos karvedžio Aetijaus (Aetius) po atkaklios ir kruvinos kovos sutriuškino Atilos vadovaujamus hunus.

Gotai buvo samdomi ir tarnavo Bizantijos imperijos kariuomenėje, tačiau klajokliai samdiniai buvo sunkiai valdomi, todėl Bizantijos karvedys Zenonas 471 m. net buvo liepęs išžudyti visus gotus, buvusius Konstantinopolyje.

Gotai minimi Romos apgultyje, kurią vadovaujami Vitigio pradėjo akvedukų, tiekusių vandenį Romai, sugriovimu ir nukariavime (537‑538 m.).

Simonas Daukantas, kalbininkas Kazimieras Būga, kuriam pritaria ir prof. Zigmas Zinkevičius, pietiniams Lietuvos kaimynams naudojamą apibūdinimą „gudai“ kildina iš senojo gotų pavadinimo.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]