Severianai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Slav-7-8-obrez.png

Severianai, severai (rus. северя́не, севера) – rytų slavų genčių sąjunga, VIII–IX a. pradžioje gyvenusi dabartinių Černigovo ir Kursko sričių teritorijose. Archeologijoje siejami su Romnų-Borščevo kultūra (Роменско-борщевская культура)[1]

Kilmė ir pavadinimo etimologija[taisyti | redaguoti kodą]

Pavadinimo севера kilmė nėra aiški. Daugelis autorių pavadinimą sieja su viena iš hunų susivienijimo narių sarmatų gentimi sabirais.[2]. Istorijoje žinoma nemažai atvejų, kai užkariautojai ištirpdavo vietiniuose gyventojuose, bet palikdavo savo etnonimą: frankai tarp galo – romėnų, bolgarai tarp slavų.
V. V. Sedovas teigia, kad pavadinimas yra skitų – sarmatų kilmės, giminingas persų kalbos žodžiui 'juodas', ką patvirtina ir severianų miesto Černigovo pavadinimas (rus. черный 'juodas').
Pagal kitą versiją pavadinimas siejamas su pamirštu senovės slavų žodžiu, reiškusiu 'giminaitis'.
Sąsaja su slav. север 'šiaurė' laikoma labai ginčytina ir atsitiktine, nes severianai nebuvo šiauriausia slavų gentimi.

Kaimynai[taisyti | redaguoti kodą]

Severianų kaimynai rytuose buvo viatičiai, vakaruose drevlianai ir polianai. Pietuose pastovių kaimynų neturėjo. Buvo laikotarpis, kai severianų pietinis kraštas siekė Šiaurinį Donecą.

Iš šios genties pavadinimo kilo regiono pavadinimas Severščina (Северщина), Severų Ukraina (Северская Украина) ir dar XVII–XVIII a. naudotas terminas sevriukai (севрюки).

Seniausių severianų žemių miestu buvo Černigovas. Vėliau atsirado Putivlis, Kurskas, Novgorodas Severskis.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Severianų sąjunga kaip politinis vienetas pagal išlikusius šaltinius egzistavo nuo VIII iki XI a. VIII–IX a. jie mokėjo duoklę chazarams, o 882 m. juos užvaldė kunigaikštis Olegas, ir jie tapo viena pagrindinių genčių grupių, sudariusių Kijevo Rusią. 907 m. severianai dalyvavo Olego žygyje į Cargradą.
Vėliau jų žemėse susidarė Černigovo kunigaikštystė.

Paskutinį kartą severianai paminėti 1024 m. metraščio pranešime. Severianų palikuonys įsiliejo į būsimas rusų ir ukrainiečių tautas.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Archeologinių kasinėjimų metu aptikta daug VIII–X a. kaimiškų gyvenviečių likučių. Severianai statė linijas iš įtvirtintų (apsuptų stačių rąstų tvoromis, grioviais ir pylimais) piliakalnių (городища), kurios dengė slavų žemes nuo klajoklių antpuolių. Severianai gyveno pusiau žeminėse, įkastose į žemę 0,5-1,6 m. Į tokius būstus vesdavo grunte iškastos pakopos, dažnai sutvirtintos medžiu. Viename kampe būdavo krosnis. Būsto aslą kruopščiai trambuodavo, išlygindavo moliu ar išklodavo lentomis.

Pagrindiniai verslai buvo artojystė, gyvulininkystė ir įvairūs amatai.

Mirusiuosius degindavo ir laiko pilkapiuose (kurganuose).

Migracija[taisyti | redaguoti kodą]

Dalis severianų migravo į pietvakarius ir apsigyveno pietinėje Panonijos lygumos dalyje (Banato regionas) ir pietų Karpatuose. Viduramžių Vengrijos karalystėje buvo Severino sritis, buvusi pietryčių Banate, kuri buvo pavadinta pagal sevarianus.

Kita severianų šaka apsigyveno dabartinės šiaurės rytų Bulgarijos teritorijoje.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]